Lietuvos
teismo ekspertizės centras
   
Naujienos Struktūra ir kontaktai Veikla Teisinė informacija Nuorodos Klausimai Metodinės rekomendacijos ekspertizių (tyrimų) užsakovams Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba
Trasologinės ekspertizės
 

Trasologinė ekspertizė yra viena iš kriminalistinės ekspertizės rūšių. Pagrindiniai ekspertizės objektai yra materialus pėdsakai, atspindintys gyvosios ir negyvosios gamtos daiktų (objektų) išorinę sandarą (formą, dydžius, reljefą) arba pėdsakų susidarymo mechanizmą. Šie pėdsakai susiformuoja kontaktuojant dviem objektams: objektui, paliekančiam pėdsaką, t.y. jį formuojančiam, ir objektui, pėdsaką išlaikančiam, priimančiam.

Trasologinė ekspertizė tiria mechaninio poveikio pėdsakus. Pagal pėdsakų susidarymo mechanizmą mechaninio poveikio pėdsakai klasifikuojami į:
- statinius, kurie susiformuoja pėdsaką paliekančiam objektui nustojus judėti ir kiekvienas jo taškas palieka savo adekvatų atspindį pėdsaką išlaikančiame objekte (pvz. avalynės pėdsakai sniege). Statinių pėdsakų atmaina yra ridos pėdsakai, kurie susiformuoja pėdsaką paliekančiam objektui riedant pėdsaką išlaikančio objekto paviršiumi (pvz. automobilio padangos protektoriaus pėdsakai);
- dinaminius (linijinius), kurie susidaro slystant pėdsaką paliekančiam objektui pėdsaką išlaikančio objekto paviršiumi, arba judant abiem. Šiuo atveju kiekvienas kontaktuojančio paviršiaus taškas palieka linijinį pėdsaką - trasą. Tai pjovimo (kirtimo), slydimo, vilkimo, sukimo, trinties ir kiti pėdsakai.

Statiniai ir dinaminiai pėdsakai gali būti:
- įspaustiniai (reljefiniai), kurie susiformuoja įsispaudžiant pėdsaką paliekančiam objektui į pėdsaką išlaikantį objektą. Tai turiniai, trimačiai pėdsakai, teikiantys daugiausia informacijos (pvz. avalynės pėdsakai minkštoje žemėje);
- paviršiniai (plokšti), kurie susiformuoja pasikeitus pėdsaką išlaikančio objekto paviršiaus būklei. Paviršiniai pėdsakai gali būti antsluoksniniai, kai ant pėdsaką išlaikančio objekto paviršiaus atsisluoksniuoja pėdsaką paliekančio objekto ar ant jo buvusios medžiagos dalelių (pvz. avalynės pėdsakai grindyse, palikti kruvinais batų padais), ir nuosluoksniniai, kai pėdsaką paliekantis objektas nuima nuo pėdsaką priimančio objekto paviršiaus medžiagos daleles (pvz. kojos pėdsakas ant šviežiai dažytų grindų).

Pagal pokyčių susiformavimo vietą pėdsakai skirstomi į lokalinius, kurie susidaro pakitus pėdsaką išlaikančio objekto kontaktiniam paviršiui, ir periferinius, kurie susiformuoja pakitus pėdsaką išlaikančiam objektui už kontakto su pėdsaką paliekančiu objektų ribų (pvz. aplink pakabintą paveikslą išblunka apmušalai).

Trasologinės ekspertizės uždaviniai skirstomi į identifikacinius ir neidentifikacinius (klasifikacinius ir diagnostinius).

Identifikaciniais uždaviniais siekiama nustatyti konkretų objektą (žmogų, daiktą) pagal paliktus pėdsakus (avalynės, dantų, įrankių ir kt.).

Klasifikaciniais uždaviniais siekiama nustatyti tiriamo objekto priklausomumą tam tikrai bendrai standartinei klasei (grupei). Diagnostiniais uždaviniais siekiama surasti ir užfiksuoti pėdsakus objekto paviršiuje, nustatyti tiriamo objekto būklę, savybes, tinkamumą naudojimui pagal paskirtį, pėdsakų susidarymo mechanizmą ir eiliškumą ir kt.

Trasologinė ekspertizė priklausomai nuo tyrimo objektų ir tyrimo metodų skirstoma į:
- žmogaus pėdsakų (avalynės ir žmogaus kojų pėdsakų, drabužių pėdsakų, žmogaus dantų pėdsakų, žmogaus galvos paviršių pėdsakų, žmogaus įgūdžių) tyrimą;
- drabužių mechaninių pažeidimų tyrimą;
- įsilaužimo įrankių ir priemonių pėdsakų tyrimą;
- spynų tyrimą;
- plombų tyrimą;
- mechanizmų (įrenginių) pėdsakų tyrimą;
- gyvulių pėdsakų tyrimą;
- kraujo pėdsakų tyrimą.

Avalynės ir žmogaus kojų pėdsakų tyrimas

Avalynės ir žmogaus kojų pėdsakų trasologinio tyrimo uždaviniai - identifikuoti avalynę arba žmogų pagal paliktus kojų pėdsakus, taip pat nustatyti šių pėdsakų ypatumus ir jų susidarymo mechanizmą.

Žmogaus kojų pėdsakai skirstomi į avalynės ir žmogaus kojų (basų ar su kojinėmis) pėdsakus.

Avalynės pėdsakai gali būti avalynės pado ir viršaus arba jos šoninių paviršių pėdsakai. Pėdsakai yra pilni, jeigu juose užsifiksavo visas pado arba šoninio paviršiaus ar viršaus paviršius, ir nepilni, jeigu užsifiksavo tik paviršių dalys ar paviršiaus dalis.

Žmogaus kojų pėdsakai gali būti basų kojų bei kojų su kojinėmis pėdsakai ir pėdos pėdsakai avalynės viduje. Pėdsakai taip pat gali būti pavieniai, keletas jų arba pėdsakų grupė (pėdsakų sistema, „pėdsakų takelis").

Avalynės ir basų kojų pėdsakai yra statiniai ir dinaminiai, įspaustiniai ir paviršiniai. Paviršiniai pėdsakai dar skirstomi į antsluoksninius, kai nuo avalynės ar kojos pėdos pėdsakuose lieka kokių nors medžiagų (tepalo, purvo, kraujo ir pan.), ir nuosluoksninius, kai iš pėdsako vietos su avalyne ar koja nuimamas kokios nors medžiagos sluoksnis.

Skiriant avalynės ir žmogaus kojų pėdsakų trasologinį tyrimą, ekspertams pateikiami šie klausimai:
- Ar tinkami lyginamajam tyrimui avalynės arba žmogaus kojų pėdsakai, rasti įvykio vietoje?
- Ta pačia ar skirtinga avalyne avint palikti pėdsakai, rasti įvykio vietoje?
- Ar avalynės pėdsakai, kojinių pėdsakai, užfiksuoti įvykio vietoje, palikti avint pateikiama tirti avalyne, kojinėmis?
- Ar basos kojos pėdos pėdsakai, nustatyti įvykio vietoje, palikti konkretaus asmens kojų? (Klausiant nurodoma asmens pavardė.)
- Ar avalynės pėdsakai, rasti įvairiose vietose, palikti avint pateikiama tirti avalyne?
- Ar pateikta tirti avalynė buvo avima konkretaus asmens?
- Kokie žmogaus, palikusio pėdsakų takelį, eisenos ypatumai?
- Koks žingsnių ilgis pėdsakų takelyje?
- Koks yra orientacinis palikusio pėdsakus žmogaus ūgis?
- Pėdsakų takelis paliktas einant ar bėgant?
- Ar yra pėdsakų takelyje požymių, kad žmogus nešėsi krovinį, kad jis turi fizinių trūkumų ar kitokių ypatumų?

Avalynės ir žmogaus kojų pėdsakų tyrimui pateikiama:
Avalynės, basų kojų ar su kojinėmis pėdsakų mastelinės nuotraukos, padarytos pagal teismo fotografijos reikalavimus.
Įspaustinių pėdsakų gipso ar polimerinių medžiagų išliejos.
Daiktai, ant kurių yra antsluoksninių ar nuosluoksninių basos kojos ar kojų su kojinėmis pėdsakų (jeigu pačių tokių daiktų iš įvykio vietos su pėdsakais paimti negalima, nufotografavus daromos tų pėdsakų kopijos ant daktiloskopinių plokštelių ar kitos fiksuojamosios medžiagos).

Kaip lyginamoji medžiaga pateikiama:
- kaltinamojo (įtariamojo) asmens avalynė, kuria jis avėjo įvykio metu (jeigu nuo įvykio iki imant avalynę praėjo daugiau laiko, būtina nurodyti, ar ta avalyne buvo avima ir ar ji buvo taisyta); jeigu formuluojamas klausimas, ar konkretus asmuo avėjo tą avalynę, kaip lyginamoji medžiaga pateikiama to asmens avėta avalynė (pagal rūšį ir fasoną artima tiriamajai);
- kojinės, paimtos iš kaltinamojo (įtariamojo);
- jeigu įvykio vietoje rasti basų kojų arba su kojinėmis įspaustiniai pėdsakai, kurių padarytos išliejos, ekspertams pateikiamos 2-3 eksperimentinės įtariamojo basų kojų arba su kojinėmis pėdsakų išliejos (eksperimentiniai pėdsakai daromi ant tokios pat medžiagos kaip ir įvykio vietoje);
- jeigu tyrimo objektas yra basų kojų arba su kojinėmis pėdsakai, turi būti pateikiami įtariamojo (kaltinamojo) pėdsakų pavyzdžiai, padaryti ant popieriaus juostos, prieš tai patepus jų pėdų padus ar kojines dažomosiomis medžiagomis (spaustuvės dažais ir pan.).

Jeigu tyrimo objektas yra pėdsakų takelis, reikia eksperimentiškai gauti 2-3 „takelius", kurie daromi taip pat ant popieriaus juostos, patepus avalynės padus dažomąja medžiaga.

Neleidžiama kaip dažomąją medžiagą vartoti riebalines medžiagas, kurios ant popieriaus „išplaukia" ir iškraipo pėdsakus.

Nustatant, ar pateikta tirti avalynė buvo avima konkretaus asmens, reikia ištirti ir įvertinti žmogaus kojų anatomines savybes. Šiuo atveju skiriama kompleksinė ekspertizė ir tyrimai atliekami kartu su teismo medicinos ekspertais.

Avalynės pėdsakams nustatyti ir ryškinti ant vadinamųjų netradicinių paviršių (kilimų, gobelenų, linoleumo, parketo), netradicinių metodų, būtina naudoti pėdsakų ryškinimo ir fiksavimo elektrostatiniame lauke metodą.

Jeigu ant tyrimo objektų (pėdsakuose) ir ant įtariamojo (kaltinamojo) avalynės yra pašalinių medžiagų (augalinės kilmės dalelių, pluoštelių, dažų, dirvožemio ir t. t.), pradžioje skiriami šių medžiagų tyrimai ir tik po to skiriamas trasologinis tyrimas.

Drabužių pėdsakų tyrimas

Drabužių pėdsakų trasologinio tyrimo pagrindiniai uždaviniai - identifikuoti drabužius pagal paliktus pėdsakus bei nustatyti pėdsakų susidarymo mechanizmą.
Drabužių pėdsakų trasologinio tyrimo objektai yra:
- daiktai arba jų dalys, ant kurių yra drabužių pėdsakų;
- įvykio vietoje surasti, išryškinti, užfiksuoti drabužių pėdsakai: pėdsakų nuotraukos, pėdsakai nukopijuoti ant daktiloskopinių plokštelių, užfiksuoti išliejose;
- drabužiai, dėl kurių identifikavimo pateiktas klausimas;
- eksperimentiniai drabužių atspaudai palyginamajam tyrimui.

Skiriant drabužių pėdsakų tyrimą, ekspertams pateikiami klausimai:
- Koks drabužių pėdsakų susidarymo mechanizmas?
- Ar drabužių pėdsakai tinkami identifikacijai?
- Ar drabužių pėdsakai palikti tirti pateiktais drabužiais?
- Kokia drabužių dalimi palikti įvykio vietoje rasti pėdsakai?
- Vienu ar keliais drabužiais palikti įvykio vietoje rasti pėdsakai?
- Ar pirštinių pėdsakus paliko tirti pateiktos pirštinės?

Tuo atveju, kai drabužių pėdsakuose nustatomi audeklo pluoštai, identifikaciniai ekspertizės klausimai turi būti sprendžiami kompleksiškai, t. y., be trasologinio tyrimo, atliekama pluoštų ekspertizė.

Tyrimo objektai pristatomi prisilaikant tyrimo jų pakavimo reikalavimų. Daiktai su drabužių pėdsakais, drabužiai, jų dalys, pirštinės supakuojami į atskirus paketus tam, kad išvengti jų tarpusavio kontakto.


Žmogaus dantų pėdsakų tyrimas

Žmogaus dantų pėdsakų trasologinio tyrimo pagrindiniai uždaviniai - identifikuoti žmogų iš dantų pėdsakų, nustatyti pėdsakus palikusių dantų ypatumus ir pėdsakų susidarymo būdą.

Žmogaus dantų pėdsakų ekspertinio tyrimo praktikoje pasitaiko palyginti retai. Jie aptinkami ant žmogaus kūno, maisto produktų, butelių kamščių ir t. t. Suaugęs žmogus turi 32 dantis, kurie yra viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose. Dantų pėdsakai skirstomi į įkandimo (prikandimo) ir atkandimo pėdsakus. Įkandimo (prikandimo) pėdsakai gali būti statiniai ir dinaminiai.

Skiriant žmogaus dantų pėdsakų tyrimą, ekspertams formuluojami tokie klausimai:
- Ar pateikti tirti pėdsakai yra palikti žmogaus dantų?
- Kelių dantų pėdsakai yra ant pateiktų tirti objektų?
- Kokių ypatumų turi žmogaus dantys, kurių pėdsakai pateikiami tirti?
- Ar pateikti tirti žmogaus dantų pėdsakai palikti konkretaus asmens dantų? (Klausiant nurodoma asmens pavardė.)

Žmogaus dantų pėdsakai ant maisto produktų ir kitų tvirtų objektų (pvz., folijos) paimami kartu su tais produktais ir kitais objektais. Atkreiptinas dėmesys į kai kurių maisto produktų savybes (pvz., sviestas gali ištirpti, duona, agurkai, sūris, obuoliai - sudžiūti ir t. t.), todėl juos reikia atitinkamai saugoti.

Žmogaus dantų pėdsakai, likę ant žmogaus lavono ar ant gyvų asmenų, fiksuojami teismo fotografijos metodais.

Kaip lyginamoji medžiaga pateikiamas įtariamojo (kaltinamojo) dantų gipsinis arba metalinis modelis, padarytas gydytojo stomatologo arba dantų techniko, ir eksperimentiniai įkandimo (prikandimo) ar atkandimo pėdsakai, padaryti ant tos pačios medžiagos kaip ir tiriamieji pėdsakai.

Jeigu įkandimo pėdsakų yra ant lavono, eksperimentiniai pėdsakai imami ant plastinių medžiagų (vaško kompozicijų ir pan.), kurias turi dantų gydytojai ar technikai.

Esant žmogaus dantų pėdsakų ant žmogaus kūno, skiriamas kompleksinis tyrimas, kuris atliekamas kartu su teismo medicinos ekspertais.

Žmogaus galvos paviršių pėdsakų tyrimas

Žmogaus galvos paviršių trasologinio tyrimo uždaviniai - identifikuoti žmogų iš galvos paviršių pėdsakų, nustatyti pėdsakų susidarymo mechanizmą bei kokia žmogaus galvos dalimi (vieta) yra palikti pėdsakai įvykio vietoje.

Kriminalistikoje skiriami šeši pagrindiniai galvos odos paviršiai: kakta, nosis, skruostai, lūpos, smakras, ausų kaušeliai.

Ekspertinėje praktikoje dažniausiai tiriami žmogaus lūpų pėdsakai, todėl šių paviršių trasologinio tyrimo ypatumus ir galimybes pateiksime cheiloskopinių (žmogaus lūpų) tyrimų pavyzdžiu.

Cheiloskopinio tyrimo uždavinys - identifikuoti žmogų iš lūpų pėdsakų, nustatyti pėdsakus palikusių lūpų ypatumus bei pėdsakų susidarymo būdą. Lūpos - specifinė žmogaus kūno paviršiaus zona, besiskirianti nuo kitų paviršių tuo, kad ten nėra prakaito liaukų, neauga plaukai. Ant lūpų yra apokrininių liaukų, kurių funkcijos panašios į riebalų liaukų funkcijas. Išorėje lūpos ribojasi su odos paviršiumi, viduje - su gleivine. Lūpos yra raudonos spalvos dėl didelio kiekio kraujagyslių. Viršutinės ir apatinės lūpų sandara skiriasi. Bendrai lūpų sandarai, formai turi reikšmę žmogaus amžius, dantų nebuvimas, įvairios ligos, dėl kurių lūpos būna pabrinkusios, patinusios (gripas, peršalimas, lūpų uždegimas ir pan.). Ligai praėjus, lūpos dažniausiai atgauna pirminę formą. Po giluminių lūpų pažeidimų (operacijų, mechaninių pažeidimų) atsiranda randų, kurie pakeičia lūpų raštą, bet tai - nauji identifikaciniai požymiai.

Lūpų sandarai gali turėti įtakos profesija, pavyzdžiui, pučiamųjų instrumentų muzikantai turi atspaudus nuo instrumentų kandiklių. Ant lūpų gali likti įdubų nuo pypkės kandiklio.

Lūpų raštas susideda iš įvairios formos ir dydžio vagelių, raukšlių ir kitokių požymių. Visus lūpų požymius galima suskirstyti į tris grupes: bendra lūpų forma, lūpų raštai ir įvairūs individualūs lūpų rašto elementai.

Dažnai lūpų pėdsakai gali labai skirtis nuo lūpų formos. Dėl savo savybių (elastingumo, formos judrumo ir kt.) lūpos kontakto metu priklausomai nuo įvairių veiksnių gali palikti skirtingos formos ir dydžio pėdsakus. Pavyzdžiui, ištemptas lūpų pėdsakas gali būti iki 50 proc. platesnis negu normalios būklės lūpų ilgis.

Ekspertams gali būti pateikiama tokių klausimų:
- Ar užfiksuotas ir pateiktas tirti pėdsakas yra žmogaus lūpų pėdsakas?
- Ar pateiktas tirti pėdsakas yra tinkamas asmens identifikacijai?
- Ar pateiktas pėdsakas paliktas konkretaus asmens, kurio lupų pėdsakų pavyzdžiai yra pateikti tirti, lūpų? (Klausiant nurodoma asmens pavardė.)
- Ar užfiksuoti skirtingose vietose ir ant skirtingų objektų pėdsakai palikti ne to paties asmens lūpų?

Ekspertams galima pateikti ir kitų klausimų, į kuriuos norint atsakyti gali tekti atlikti ne tik homeoskopinius, bet ir biologinius, cheminius ir fizikinius tyrimus, pavyzdžiui, tiriant pėdsaką sudarančius lūpų dažus.

Surasti lūpų pėdsakų galima optiniu, fizikiniu ir cheminiu metodais. Optinis metodas gali būti taikomas kaip savarankiškas pėdsakų suradimo metodas ir kaip paieškos būdas, kuris leis tikslingai panaudoti cheminį metodą. Būtina pažymėti, kad, suradus lūpų pėdsakų, tikslinga paimti objektus su pėdsakais, tačiau neryškinti jų įvykio vietoje. Taip daroma ir su rankų pėdsakais. Laboratorijoje visada yra geresnių galimybių pasirinkti ryškinimo būdą arba pasinaudoti fotografijos galimybėmis. Tam tikrais atvejais galima pasinaudoti ultravioletinių šviestuvų galimybėmis, nes kai kurios medžiagos (pvz. riebalai) gali švytėti. Tam tikrais atvejais pėdsakams aptikti objektus tikslinga ištirti ultravioletiniuose spinduliuose, nes kai kurios medžiagos (pvz. riebalai), jos apšviečiant, pradeda švytėti.

Fizikinis lūpų pėdsakų ryškinimas grindžiamas analogiškais dėsniais kaip ir rankų pėdsakų ryškinimas. Dažniausiai rekomenduojama naudoti magnetinius miltelius.

Nors cheminiai lūpų pėdsakų ryškinimo būdai yra aprašyti literatūroje, bet jų panaudojimas praktiškai iki šiol nepasitvirtino. Kartais gali būti naudojami ninhidrino tirpalas ar jodo garai, tačiau atlikti tyrimai parodė fizikinio ryškinimo būdo pranašumą.

Lūpų pėdsakus, kurie turi būti pateikti kaip įrodymai, reikia tinkamai užfiksuoti kaip ir kitus pėdsakus.

Pėdsakai fiksuojami procesiniu ir kriminalistiniais techniniais būdais. Fiksuojant procesiniu būdu, reikia aprašyti lūpų pėdsakus ikiteisminio tyrimo veiksmo protokole laikantis bendrų taisyklių, t. y. nurodyti, kur ir kaip pėdsakai buvo rasti, jų lokalizaciją, charakterizuoti objektą, ant kurio jie rasti, pėdsakus apibūdinti (rūšis, tipas, matmenys ir kt.), nurodyti jų ryškinimo ir fiksavimo būdus bei priemones, ir t. t.

Techniniai kriminalistiniai lūpų pėdsakų fiksavimo būdai - tai jų fotografavimas masteliniu būdu, išryškintų pėdsakų kopijavimas ant lipnių ar daktiloskopinių plėvelių ir reljefinių pėdsakų modeliavimas naudojant polimerines medžiagas, pavyzdžiui, pastą „Mikrosil". Kai lūpų pėdsakai matomi gana gerai, jų ryškinti nereikia. Tačiau norint apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų, pėdsakus tikslinga apipurkšti bespalviu laku.

Nukopijuotas pėdsakas privalo turėti ant pritvirtintos kortelės aiškinamąjį tekstą apie jo radimo vietą, laiką ir kitas aplinkybes.

Žmogaus identifikacijai iš lūpų pėdsakų yra būtini ir lyginamieji pavyzdžiai. Norint kokybiškai paimti pėdsakus, reikia turėti specialų daktiloskopinį volelį, kokybiško balto popieriaus, vazelino ar kitokio kremo ir tamsios spalvos feromagnetinių miltelių.

Imant lūpų pavyzdžius, lūpos pirmiausiai ištepamos plonu kremo sluoksniu. Po kelių minučių prie lūpų prispaudžiama ant specialaus išgaubto volelio uždėta popieriaus juostelė. Pėdsakas ryškinamas tamsiais magnetiniais milteliais.

Žmogaus įgūdžių tyrimas

Žmogaus įgūdžių trasologinio tyrimo uždaviniai - iš įgūdžių nustatyti asmens veiksmų atlikimo būdą ir konkretaus asmens įgūdžius atlikti tam tikrus veiksmus.

Ekspertizei pateikiami įvairūs tyrimo objektai, turintys informacijos apie žmogaus įgūdžius. Jeigu šie įgūdžiai matyti iš materialių daiktų deformacijos, tokie daiktai gali būti trasologinių tyrimų objektais. Dažniausiai tokie objektai yra ranka siūtos siūlės, mazgai, nuorūkos.

1. Ranka siūtos siūlės. Ranka siūlės siuvamos tam tikrais veiksmais. Tačiau mokydamasis siūti ir vėliau, jau išmokęs, kiekvienas asmuo tuos veiksmus atlieka savitai, dėl to skirtingų asmenų siūtos siūlės skiriasi. Tai priklauso nuo fizinės ir psichinės kiekvieno žmogaus būsenos, taip pat nuo mokymo siūti būdo patirties, siuvinio paskirties, nuo audeklo kokybės ir pan. Įgyti įgūdžiai tampa nuolatiniai ir automatiški, o tai matyti iš siūlių požymių. Esant šių požymių, ekspertai, atliekantys trasologinę ekspertizę, gali spręsti, kokiu būdu susiūta siūlė, vienodu ar skirtingais būdais susiūtos siūlės. Nors šia ekspertize konkretus asmuo nenustatomas, tačiau šių klausimų sprendimas tardymo pareigūnams gali palengvinti nustatyti įtariamąjį asmenį.

Visi šie klausimai sprendžiami lyginant tiriamąją siūlę su rankinių siūlių pavyzdžiais (etalonais) ir su eksperimentiniais lyginamaisiais pavyzdžiais. Sprendžiant, ar vienodu būdu susiūtos siūlės, didelę reikšmę turi lyginamieji pavyzdžiai, laisvieji ir eksperimentiniai. Eksperimentiniams pavyzdžiams imamas toks pat tiriamųjų siūlių audeklas ir siūlai.

2. Mazgai ir kilpos. Mazgų ir kilpų tyrimo reikšmė grindžiama tuo, kad atskiri mazgų surišimo būdai paprastai būdingi tam tikroms profesijoms ir specialybėms. Tyrimo metu gali būti nustatoma, kad įvykio vietoje rastas mazgas yra profesionalus ir priklauso konkrečiai siaurai profesijai. Tokia eksperto išvada, nors ir neleidžia nustatyti konkretaus asmens, tačiau sumažina įtariamųjų skaičių.

Skiriant mazgų ir kilpų tyrimą ekspertai sprendžia: kokiai rūšiai priklauso tiriamasis mazgas, ar tiriamieji ir eksperimentiniai mazgai  yra vienos rūšies.

Šiems klausimams spręsti labai svarbu teisingai imti mazgus iš įvykio vietos ir lyginamuosius pavyzdžius. Įvykio vietoje rastų mazgų negalima atrišinėti ir atpalaiduoti. Virvė su kilpa, jei yra ant lavono, nupjaunama, nuimama nuo objekto ir tuoj pat sujungiama kita rišamąja medžiaga perpjovimo vietoje. Pririšta prie kokio nors daikto virvė paimama kartu su tuo daiktu arba jo dalimi.

Lyginamieji mazgų pavyzdžiai yra laisvieji ir eksperimentiniai.

Eksperimentiniai mazgų pavyzdžiai daromi tokia pat virve kaip ir tiriamieji mazgai, atliekant tokius pat veiksmus, kokie atlikti įvykio vietoje (pvz., surišant virves, vieną virvę užrišant ant kokio nors daikto, užneriant kilpą ir pan.).

3. Nuorūkos. Tiriami rūkančiojo įgūdžiai, galintys pasireikšti tam tikru papiroso suspaudimu, cigaretės rūkymu be kandiklio arba su kandikliu, cigaretės įdėjimo į kandiklį gilumu ir pan. Rūkantysis lūpomis, dantimis deformuoja cigaretės filtrą arba papiroso popierių. Vieni surūko cigaretę iki tam tikros vietos, kiti - iki pat filtro. Skirtingi yra ir cigaretės gesinimo būdai - vieni prispaudžia prie kietų daiktų, kiti gesina seilėmis, užspaudžia batu ir pan.

Atliekant nuorūkų tyrimą, sprendžiama, ar ant tiriamųjų ir lyginamajam tyrimui pateiktų nuorūkų yra vienodų rūkančiojo įpročių požymių.

Drabužių mechaninių pažeidimų tyrimas

Drabužių mechaninių pažeidimų trasologinio tyrimo uždaviniai - nustatyti drabužių mechaninių pažeidimų padarymo būdą, pažeidimų drabužiuose susidarymo mechanizmą, įrankio, padarusio pažeidimus, savybes, identifikuoti konkretų įrankį, bei nustatyti drabužių visumą iš dalių.

Drabužių mechaninių pažeidimų tyrimo objektai yra:
- drabužiai, jų dalys su drabužių pažeidimais;
- daiktai, įrankiai, kuriais buvo padaryti drabužių mechaniniai pažeidimai;
- eksperimentiniai drabužių pažeidimai;
- kiti objektai su medžiagos pažeidimais (patalynė, užuolaidos ir pan.).

Skiriant drabužių mechaninių pažeidimų tyrimą, ekspertams pateikiami klausimai:
- Kokiu būdu padaryti drabužių pažeidimai?
- Kokio tipo įrankiu padaryti pažeidimai?
- Kokios įrankio padarusio pažeidimus savybės?
- Keliais smūgiais (poveikiais) padaryti pažeidimai?
- Vienu ar keliais įrankiais padaryti drabužių pažeidimai?
- Ar mechaniniai drabužių pažeidimai padaryti konkrečiu įrankiu? (Nurodomas tirti pateiktas įrankis.)
- Ar drabužių dalys iki jas atidalijant sudarė vieną visumą?

Sprendžiant identifikacinį klausimą, t. y. nustatant konkretų įrankį, kuriuo padaryti drabužių pažeidimai, be trasologinių tyrimų, atliekami cheminiai tyrimai (drabužių audeklo pluoštų paieška ant įrankio ir įrankio medžiagos pėdsakų nustatymas drabužių pažeidimų vietose). Ant įrankio gali būti nukentėjusiojo kraujo pėdsakų, kitų žmogaus organizmo dalelių. Jų paieška ir tyrimas atliekami darant biologinę (serologinę, DNR, citologinę) ekspertizę. Be to, įrankiui tirti gali būti skiriama daktiloskopinė ekspertizė, nustatant rankų pėdsakus jo paviršiuje, ir nešaunamojo ginklo ekspertizė. Kai paskirtos kelių rūšių ekspertizės, labai svarbu laikytis jų atlikimo eiliškumo. Šiuo atveju pirmiausiai nuo įrankio nuimami pluoštai, nes jie lengviausiai pasimeta arba įrankis gali užsiteršti pašaliniais pluoštais. Toliau atliekama įrankio daktiloskopinė ekspertizė. Po to biologiniai tyrimai. Po biologinių tyrimų įrankis perduodamas trasologijos ekspertams atlikti drabužių mechaninių pažeidimų tyrimą. Po visų šių tyrimų atliekama nešaunamojo ginklo ekspertizė. Nutartyje  būtina nurodyti, kokie įrankio tyrimai atlikti ir kokius numatoma atlikti, kad ekspertas žinotų, kaip elgtis su tirti pateiktu objektu. Jeigu žinoma, kad įrankis po įvykio buvo nuplautas ar kitaip nuvalytas, įmestas į vandenį, paimtas iš įtariamojo po ilgesnio laiko, per kurį buvo naudojamas kitiems tikslams, galąstas, tai būtina nurodyti nutartyje (užduotyje) skirti ekspertizę. Metalizacijos pėdsakai drabužių pažeidimų vietoje yra neinformatyvūs įrankio, kuriuo padaryti pažeidimai, identifikacijai. Todėl šis tyrimas yra netikslingas ir klausimas dėl metalizacijos pėdsakų nustatymo nesprendžiamas.

Jeigu pažeidžiant drabužius buvo sužalotas žmogaus kūnas, gali būti skiriamas kompleksinis teismo medicinos ir kriminalistinis tyrimas. Atliekant šį tyrimą, be nurodytų klausimų, gali būti pateikiami ir šie klausimai:
- Ar drabužių pažeidimai pagal išsidėstymą atitinka kūno sužalojimus? Ar jie padaryti tais pačiais smūgiais (poveikiais)?
- Kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis ir kaltinamasis kūno sužalojimų ir drabužių pažeidimo metu? (Patvirtinama ar paneigiama konkreti įvykio situacija.)

Skiriant kompleksinį tyrimą, ekspertams pateikiamas teismo medicinos ekspertizės aktas (specialisto išvada).

Tuo atveju, kai nukentėjusysis yra miręs ir padarytos lavono žaizdų išpjovos, kompleksinis teismo medicinos kriminalistinis tyrimas atliekamas Teismo medicinos institute, ten pat siunčiami tirti ir nukentėjusiojo drabužiai, turintys pažeidimų.

Tyrimams pateikiami tik pažeisti drabužiai. Jie pateikiami išdžiovinti, įpakuoti į atskirus paketus. Geriausiai drabužius pakuoti į popierines dėžes, paketus. Pakuojama taip, kad drabužiai kuo mažiausiai susispaustų ir nesusidarytų papildomų klosčių. Lankstant drabužius, žiūrima, kad lenkimo linija neitų per tiriamuosius pažeidimus. Kiekvienas pateikiamas įrankis pakuojamas atskirai tam, kad išvengti jų tarpusavio kontakto bei kontakto su drabužiais. Paimant ir pakuojant įrankius, būtina saugoti, kad ant jų esantys pluoštai nepasimestų.

Įsilaužimo įrankių ir priemonių pėdsakų tyrimas

Įsilaužimo įrankių ir priemonių pėdsakų trasologinis tyrimas leidžia nustatyti įsilaužimo būdą, iš kurios pusės įsilaužta, identifikuoti įrankius ir priemones, naudotas įsilaužiant. Atskirais atvejais gali būti nustatomi nusikaltėlio fiziniai duomenys, profesiniai įgūdžiai ir kvalifikacija. Terminio metalų pjovimo aparatų pėdsakų tyrimas leidžia nustatyti metalo pjovimo aparato tipą, konstrukcines jo savybes, techninę būklę, tinkamumą pjauti metalą, laiką, reikalingą metalo pjūviams daryti, asmenų profesionalius įgūdžius ir kvalifikaciją.

Įsilaužimo pėdsakai skirstomi pagal pėdsakų susidarymo būdą.

Skiriami mechaninio, terminio, cheminio ir biologinio poveikio bei mišraus poveikio pėdsakai.

Trasologinių tyrimų objektas yra mechaninio poveikio pėdsakai ir terminio metalų pjovimo dujiniais ir elektriniais aparatais pėdsakai. Mechaninio poveikio pėdsakai skirstomi į statinius ir dinaminius (slydimo, trinties) pėdsakus. Be to, mechaninio poveikio pėdsakai skirstomi į spaudimo (įspaudimas, kalimas, kiauryminis pramušimas), atidalijimo (nutraukimas, nulaužimas, perskėlimas) ir pjovimo (pjovimas pjūklu, kirtimas, gręžimas, tašymas, kirpimas), taip pat esti sulenkimai (atlenkimai), kliūčių išardymas, pasikasimas ir kt.

Skiriant įsilaužimo įrankių ir priemonių tyrimą, ekspertams pateikiami klausimai:
- Iš kurios kliūties pusės ir kuria kryptimi įsilaužta?
- Kokiu būdu įsilaužta ir koks yra įsilaužimo būdas?
- Koks įsilaužimo pėdsakų palikimo eiliškumas: kurie palikti anksčiau, o kurie vėliau?
- Kokių įsilaužimo įrankių ar priemonių palikti pėdsakai?
- Ar pateiktų tirti įrankių ir priemonių palikti įsilaužimo pėdsakai įvykio vietoje?
- To paties ar skirtingo įrankio palikti įsilaužimo pėdsakai skirtingose vietose?
- Kokio tipo metalo pjovimo aparatu pjautas metalas įvykio vietoje? Kokie metalo pjovimo aparato konstrukciniai ypatumai?
- Ar tirti pateiktas metalo pjovimo aparatas tinkamas metalui pjauti?
- Ar metalo pjovimo pėdsakų galėjo palikti tirti pateiktas aparatas?
- Kiek laiko reikėjo metalo pjūviams padaryti?
- Kokie asmens, pjovusio metalo pjovimo aparatu metalą, kvalifikacija ir profesiniai įgūdžiai?

Nesant moksliškai pagrįstos metodikos, nesprendžiama, kada susidarė pėdsakai.

Įsilaužimo įrankių ir priemonių pėdsakų tyrimui pateikiami objektai, turintys įsilaužimo pėdsakų, ir įrankiai ir priemonės, rasti įvykio vietoje ar pas įtariamąjį. Kai nėra galimybės ekspertui pateikti pačių tyrimo objektų su pėdsakais, ekspertizė gali būti atliekama pagal įspaustinų pėdsakų išliejas, o paviršinių pėdsakų - pagal mastelines nuotraukas, padarytas vadovaujantis teismo fotografijos reikalavimais. Pagal įrankių ar priemonių piešinius arba kaltinamojo bei liudytojų nupasakojimą ekspertizė neatliekama.

Tirti pateikiant objekto dalį (išpjovą, nuolaužą ir pan.) su įsilaužimo pėdsakais, nurodoma, kuri pusė išorinė, kuri vidinė, kur viršus, o kur apačia, ir t. t.

Pateikiant objektų dalis, atidalytas poėmio metu, būtina nurodyti (pažymėti) tiriamuosius, įsilaužimo metu atidalytus paviršius.

Kliūčių pjovimo atvejais pateikiami objektai su abiem pjovimo paviršiais. Be to, pateikiamos tirti pjuvenos, drožlės, skiedros ir kiti rasti objektai, prieš tai užfiksavus jų radimo vietą.

Pateikiant tirti pjovimo, gręžimo ir kitus įrankius, paimtus vėliau, nutartyje (užduotyje) nurodomas įvykio laikas, kada paimti įrankiai ir ar per tą laiką jie buvo naudojami darbui, galandami ir pan.

Su pateikiamais tirti įrankiais ar priemonėmis atlikti kokių nors eksperimentų iki atliekant jų ekspertinį tyrimą negalima.

Sprendžiant identifikacinį klausimą, t. y. nustatant konkretų įrankį (įrankius), palikusį įsilaužimo pėdsakų, be trasologinių tyrimų, atliekami ir medžiagų pėdsakų (dažų, medienos, metalo, betono ir kt. dalelių) paieška ir tyrimas ant įsilaužimo įrankių ir kliūties. Medžiagų dalelės kontakto metu lengvai pernešamos nuo vieno objekto ant kito, kai kurių medžiagų dalelės būna silpnai sukibusios su tiriamaisiais objektais ir greitai pasimeta, todėl objektus, galinčius turėti medžiagų pėdsakų, reikia pakuoti iš karto paimant, kiekvieną objektą atskirai.

Spynų tyrimas

Spynų trasologinio tyrimo uždaviniai - nustatyti spynos ir jos užrakinamojo mechanizmo (atrakto) būklę, jos rakinimo (atrakinimo) faktą, spynos, kaip kliūties, įveikimo faktą ir įveikimo būdą.

Yra daug įvairių rūšių spynų, todėl jos klasifikuojamos remiantis šiais pagrindais: pagal tvirtinimo prie objekto būdą, paskirtį, mechanizmo sistemą.

Pagal tvirtinimo prie objekto būdą spynos yra įleidžiamosios, pritvirtinamosios (pridedamosios) ir pakabinamosios.

Pagal paskirtį spynos skirstomos priklausomai nuo objektų, kuriems skirtos: durų, baldų, seifų ir t. t.

Pagal mechanizmo sistemą spynos skirstomos į šias pagrindines grupes: spyruoklinės, skląstinės, cilindrinės, sraigtinės, plokštelinės, kontrolinės, šifruotos užrakinimo sistemos, magnetinės.

Spynos atrakinimas yra veikimas, kuriuo spyna įveikiama kaip kliūtis perstumiant velkę. Spynos išlaužimas - tai veiksmas, kuriuo spyna įveikiama kaip kliūtis ne perstumiant velkę, o spyną pažeidžiant. Spynos atrakinamos parinktais, padirbtais raktais, visrakčiais, atsitiktiniais daiktais (įrankiais), specialiais įrankiais („uistiti", vamzdeliais ir pan.) pastumiant velkę. Spynos išlaužiamos nulenkiant velkę, ją perpjaunant, nuspaudžiant spynos dėžutės kraštą arba spyną sugniuždant.

Skiriant spynų tyrimą, ekspertams pateikiami šie klausimai:
- Ar spynos užrakinamasis mechanizmas tvarkingas ir tinkamas užrakinti?
- Ar spyna buvo naudojama?
- Kokioje būklėje (užrakintoje ar atrakintoje) yra pateikta spyna?
- Ar sunku spyną atrakinti pašaliniais rakinimo įrankiais?
- Ar galima spyną atrakinti konkrečiu raktu, visrakčiu arba kitu įrankiu (daiktu)? (Klausiant nurodomas pateikiamas įrankis.)
- Ar galima atrakinti kontrolinę spyną nepažeidžiant kontrolinio lapelio?
- Ar spyną buvo mėginta atrakinti pašaliniais rakinimo įrankiais ir ar jais atrakinta?
- Kokiu būdu ir kokiais įrankiais spyna atrakinta (įveikta kaip kliūtis)? Ar spyna buvo rakinama konkrečiu įrankiu? (Klausiant nurodomas pateikiamas įrankis.)

Atliekant spynų tyrimą, kai spynoms įveikti naudojami gręžimo ir pjovimo įrankiai, galima nustatyti laiką, reikalingą spynoms, kaip kliūtims, įveikti. Tam tikrais atvejais gali būti nustatoma, ar nusikaltėlis išmano konstrukcines spynų ypatybes.

Tyrimui kartu su spynomis pateikiami ir jų raktai, o jeigu yra galimybė, ir parinkti bei pritaikyti raktai ar kiti daiktai, spėjant, kad jais spyna buvo atrakinta.

Spynų tyrimui didelę reikšmę turi tai, kaip kruopščiai apžiūrėta įvykio vieta, ar išsamiai ir tiksliai užfiksuoti visi rasti pėdsakai, pažeidimai ir kiti požymiai. Todėl tikslinga, kad specialistas dalyvautų apžiūrint spynas, tam pačiam specialistui pavesti atlikti ir tyrimą.

Atliekant įvykio vietos apžiūrą, būtina užfiksuoti ir paimti visus pėdsakus, nes daug svarbių pėdsakų lieka ne tik ant spynų paviršių, bet ir ant durų; neleistinas eksperimentinis spynų rakinėjimas.

Ekspertams pateikiant konkretaus įrankio identifikavimo klausimų, būtina, jeigu yra, pateikti ir duomenų apie šio įrankio laikymo sąlygas po įvykio, ar jis buvo naudojamas, ar nebuvo padaryta kokių nors įrankio pakeitimų.

Skiriant tyrimą būtina žinoti, kad kai kurių konstrukcijų spynas ar jų atraktus tenka supjaustyti. Spynos, ypač seifų, automobilių, metalinių durų, gali būti gana brangios. Todėl reikia iš anksto įspėti spynų savininkus, kad atliekant ekspertizę jos bus nepataisomai sugadintos.

Plombų tyrimas

Plombų trasologinio tyrimo uždaviniai - nustatyti plombų, kitų plombavimui skirtų gaminių būklę, jų pažeidimo būdą, pagal plombavimo pėdsakus identifikuoti plombavimo reples (į reples įstatytus puansonus).

Plombų tyrimo objektai yra
- įvairios konstrukcijos plombos ir vienkartinio naudojimo numeruoti užraktai;
- plombavimo replės, plombavimo replių puansonai;
- užspaustos plombavimo replėmis (į reples įstatytais puansonais) plombos liginamajam tyrimui;
- nenaudotos plombos ir vienkartiniai užraktai liginamajam ir eksperimentiniam tyrimui, viela arba valas plombavimui ir kt..

Skiriant plombų tyrimą, ekspertams pateikiami tokie klausimai:
Ar tokiu pat būdu uždėtos (užplombuotos) kelios plombos?
Ar plombos dėjimo būdas atitinka plombavimo taisykles?
Koks plombavimo replių puansonų reljefinio teksto turinys?
Ar plomba po jos pirminio suspaudimo, yra pažeista?
Kokiu būdu plomba buvo pažeista?
Ar plomba buvo suspausta pateiktomis plombavimo replėmis (į reples įstatytais puansonais)?
Ar plomba buvo suspausta tomis pačiomis plombavimo replėmis (į reples įstatytais puansonais) kaip ir pateiktos lyginamajam tyrimui plombos?

Dažniausiai naudojamų plombų konstrukcinė ypatybė yra ta, kad savo apsauginę kontrolinę funkciją jos atlieka tik kai užplombuojamos griežtai laikantis plombavimo taisyklių. Šių taisyklių nesilaikymas palengvins plombų pažeidimo galimybę bei apsunkins tokius pažeidimus nustatyti ir yra viena iš nusikaltimo padarymą lengvinančių aplinkybių.

Prieš skiriant tyrimą plombos apžiūrimos. Apžiūrint plombas ant objektų, būtina patikrinti plombavimo vielytės būklę. Plomba lengvai patraukiama žemyn. Jeigu vielytė buvo atidalyta, o paskui vėl įverta į plombą, atidalytas jos galas gali išlįsti iš plombos kameros. Apžiūrint plombą atkreiptinas dėmesys, ar nėra šių pagrindinių išorinių plombos pažeidimo požymių: kontaktinių paviršių iškilų, ypač ties kameros ir vielyčių angomis (tai rodo šių angų praplatėjimas), reljefinio teksto pažeidimo pėdsakų (pašalinimo, suplojimo); įbrėžimų, įspaudimų ties kameros ir vielyčių angomis; vielyčių slankiojimo.

Plomba nuimama perkirpus vielytę ties kilpos viduriu.

Palyginimui pateikiamos ne mažiau kaip trys tos pačios konstrukcijos plombos, suspaustos plombavimo replėmis, turinčiomis tą patį puansonų reljefinį tekstą kaip ir tiriamoji plomba. Pateikiant plombavimo replių puansonus tikslu juos identifikuoti, ekspertams pateikiama plombavimo replės, tokių pat plombų ruošiniai (nemažiau kaip trys vienetai) bei naudojamų vielyčių pavyzdžiai.

Jeigu spėjama, kad plomba pakartotinai buvo užspausta naudojant konkretų įrankį (pvz., reples), pateikiamas ir šis įrankis.

Mechanizmų (įrenginių) pėdsakų tyrimas

Mechanizmų (įrenginių) pėdsakų trasologinio tyrimo uždaviniai - nustatyti atitinkamos grupės masinės gamybos daiktų (butelių ir kitų indų, kamščių, sagų, laidų, vinių, plėvelių, ir kt.) grupinį priklausomumą, gamintoją ir konkrečius šių daiktų pagaminimo įrenginius.

Trasologinis tyrimas grindžiamas tuo, kad ant pagamintų daiktų užsifiksuoja gamybos pėdsakai (pvz., ant sagų užsifiksuoja puansonų, kuriais jos gaminamos, paviršiaus struktūra; ant vinių - vinių gaminimo aparato įvairių detalių paviršiaus struktūra ir pan.). Gamybos procese ant gaminio ruošinio nuo staklių ir instrumentų susidaro slydimo, pjovimo ir kt. pėdsakų, kurie tiriami remiantis bendra trasologinės ekspertizės metodika. Identifikacinė šių pėdsakų reikšmė priklauso nuo jų pastovumo ir nuo pėdsakų pasikartojimo ant tos pačios rūšies gaminių dažnumo. Šios abi kokybinės charakteristikos priklauso ne tik nuo pėdsakus palikusio objekto savybių (staklių, puansonų ir pan.), bet ir nuo technologinio proceso pobūdžio ir nuo įrenginių remonto. Todėl prieš atliekant šios rūšies trasologinės ekspertizes, būtina susipažinti su tiriamo objekto gamybos technologija.

Šio tyrimo objektai yra įvairūs gaminiai. Sagoms, vinims, laidams ir stiklo gaminiams tirti yra parengtos atskiros tyrimo metodikos, kurios taikomos ekspertinėje praktikoje. Kiti gaminiai (pvz. plastikiniai buteliai, plėvelės) tiriami remiantis bendra trasologinės ekspertizės tyrimo metodika bei tiriamojo objekto gamybos technologija.

Tam tikrais atvejais (pvz. kai sagoje yra išlikę prisiuvimo siūlų likučiai, būtina ištirti gaminių medžiagą ir pan.), atliekamas kompleksinis tyrimas. Be trasologinio papildomai atliekami biologiniai, cheminiai ir fizikiniai tyrimai.

Stiklinių ir plastikinių indų tyrimas leidžia nustatyti:
1. Ar pateiktos tirti stiklo šukės yra indo (butelio, stiklainio ir pan.) šukės ir ar jos sudaro vieną visumą (vieną indą)?
2. Kelių indų yra pateiktos šukės?
3. Kokia indo, kurio šukės pateiktos ekspertizei, suirimo priežastis (mechaninė, terminė, sprogimas)?
4. Kokia indo talpa?
5. Kokiu būdu uždarytas pateiktas indas?
6. Ar indas uždarytas tirti pateikta mašinėle?
7. Ar indai pagaminti naudojant vieną formavimo komplektą?
8. Ar indas pagamintas naudojant konkretų formavimo komplektą?

Sagų tyrimas dažniausiai skiriamas, kai reikia nustatyti, ar įvykio vietoje rasta saga yra ištraukta iš įtariamojo drabužio. Sagų tyrimas leidžia nustatyti:
1. Kokiu būdu pagamintos sagos?
2. Ar tuo pačiu štampu pagamintos sagos?
3. Ar naudojant vieną preso formą pagamintos sagos?
4. Ar sagos apdorotos tuo pačiu instrumentu?

Skiriant laidų tyrimą, pateikiami šie klausimai:
1. Ar dvi laidų dalys sudarė vieną visumą?
2. Ar laidai pagaminti naudojant vieną įrenginių kompleksą?
3. Ar laidai pagaminti to paties gamintojo, sprendžiant iš naudojamų medžiagų, laikymo, saugojimo ir vežimo sąlygų, ir pan.?
4. Koks laidų atidalijimo būdas?

Vinių tyrimas leidžia nustatyti:
1. Ar vinys, paimtos skirtingose vietose, yra pagamintos to paties gamintojo?
2. Ar tomis pačiomis staklėmis (instrumentais) pagamintos vinys?

Mechanizmų (įrenginių) tyrimui, be objektų, dėl kurių skiriamas tyrimas (įvykio vietoje rasti buteliai, jų šukės, laidai, vinys, sagos ir pan.), ekspertams pateikiama lyginamoji medžiaga. Jeigu negalima pateikti paties įrenginio, kuriuo gaminiai galėjo būti pagaminti, pateikiami pavyzdžiai, pagaminti tuo įrenginiu (formavimo komplektu, preso forma ir pan.). Sagų ekspertizei pateikiami įtariamojo drabužiai su likusiomis sagomis.

Mechanizmų (įrenginių) tyrimo objektais yra ir siuvamosiomis mašinomis siūtos siūlės. Gaminant įvairios paskirties siuvinius, mašininėmis siūlėmis siuvamas įvairaus storio ir tankio audeklas, trikotažas, neaustinės medžiagos, oda, plastikinės plėvelės ir kt. Siūlės siuvamos techniškai tvarkingomis ir techniškai netvarkingomis (nesureguliuotomis) įvairių tipų ir technologinių galimybių siuvamosiomis mašinomis, naudojant įvairaus storio ir aštrumo adatas. Šie siuvamųjų mašinų požymiai matyti siūlėse. Siūlės yra įvairių tipų ir charakteristikų, jos siuvamos įvairiais siūlais. Mašininių siūlių ekspertizė leidžia nustatyti siūlių tipą, charakteristikas, įvertinti, ar siuvimo siūlės siūtos ta pačia siuvamąja mašina.

Skiriant mašininių siūlių tyrimą, užduodami šie klausimai:
1. Ar tirti pateiktų gaminių siūlės yra vienodos (bendro grupinio priklausomumo)?
2. Ar tirti pateikta siuvamoji mašina sureguliuota siūti to paties tipo ir tų pačių charakteristikų siūles kaip ir tirti pateiktų gaminių siūlės?
3. Ar tirti pateikta siuvamoji mašina gali būti sureguliuota siūti to paties tipo ir tų pačių charakteristikų siūles kaip ir tirti pateiktos siūlės? (Šis klausimas sprendžiamas kartu su siuvamųjų mašinų specialistu).
4. Ar tirti pateiktų gaminių siūlės susiūtos pateikta siuvamąja mašina?

Klausimą, ar kelių gaminių siūlės buvo siuvamos tais pačiais siūlais, sprendžia pluoštų ekspertizė.

Ekspertams pateikiami: gaminiai su siūlėmis, siuvamosios mašinos, siūlai, kuriais buvo siuvami gaminiai, medžiagos, naudotos siūti. Lyginamajam tyrimui gali būti pateikiama ne pati siuvamoji mašina, o eksperimentinės siūlės, padarytos šia mašina tos pačios rūšies siūlais ant tos pačios rūšies medžiagos kaip ir tiriamosios siūlės.

Gyvulių pėdsakų tyrimas

Gyvulių pėdsakų trasologinio tyrimo uždaviniai - nustatyti kokio gyvulio yra palikti pėdsakai įvykio vietoje, jo judėjimo kryptį, pėdsakų susidarymo aplinkybes, o taip pat identifikuoti gyvulį pagal paliktus pėdsakus

Trasologinio tyrimo objektai dažniausiai yra įvairių gyvulių kojų (vienanagių, dvinagių kanopų, pirštažengių, pėdažengių letenų, arklių pasagų) pavieniai pėdsakai arba tokių pėdsakų takelis, dantų, nagų, ragų pėdsakai. Informatyvesni yra įspaustiniai (reljefiniai) pėdsakai: gerai matyti atsispaudę tiek bendrieji, tiek individualūs požymiai.

Skiriant gyvulių pėdsakų tyrimą, ekspertams pateikiami klausimai:
- Ar pėdsakus, rastus įvykio vietoje, paliko konkretaus gyvulio koja?
- Koks gyvulys paliko pėdsakus?
- Ar pėdsakai palikti tirti pateikta pasaga?
- Kokia kryptimi gyvulys judėjo?
- Pėdsakai palikti gyvuliui einant, bėgant ar šuoliuojant?

Tyrimui pateikiami:
- kojų pėdsakų mastelinės fotonuotraukos, padarytos pagal teismo fotografijos reikalavimus;
- įspaustinių pėdsakų gipso ar polimerinių medžiagų išliejos;
- daiktai, ant kurių yra nuosluoksninių ar antsluoksninių pėdsakų;
- pasagos, vinys ir kiti objektai, galėję palikti kaustytos kanopos pėdsakų.

Išskirtinę reikšmę fiksuojant gyvulių kojų pėdsakus turi kanopų ir pasagų aprašymas ir matmenys (ilgis, plotis, atstumas tarp vinių ir kt.), pėdsakų kryptis, paviršius, kuriame aptikta gyvulių kanopų ar pasagų pėdsakų (molis, smėlis, asfaltas), pėdsakų išsidėstymas ir ypatumai (atskirų dalių forma, dydis ir kt.).

Sprendžiant identifikacinius klausimus, ypač tiriant kanopinių gyvulių pėdsakus, kurie dažniausiai būna tyrimo objektais, didžiausią vertę turi reljefiniai pėdsakai. Juose atsispindi įvairios deformacijos, defektai (įtrūkiai, nuolaužos, ataugos, kanopų kraštų reljefo ypatumai ir kt.). Reikia turėti omenyje, jog apatiniai kanopų paviršiai gana greitai keičiasi augant ir nusitrinant, juose būna prilipusio grunto ar kitokių įstrigusių pašalinių daiktų. Rekomenduojama apžiūrint šiuos pėdsakus kviestis specialistą.

Kraujo pėdsakų tyrimas

Kraujo pėdsakų trasologinio tyrimo uždaviniai - iš kraujo pėdsakų (dėmių) įvykio vietoje, ant sužalojimo įrankio, ant nukentėjusiojo ir įtariamojo drabužių nustatyti pėdsakų pobūdį, susidarymo būdą, eiliškumą ir kitas bylai tirti reikšmingas aplinkybes.

Priklausomai nuo sužalojimo, kraujas iš žaizdos gali tekėti, trykšti (fontanuoti), susidaro kraujo lašai, srovės, purslai. Kraujui lašant, tekant ar trykštant, susidaro lašų ar purslų dėmės, klanai (telkiniai), nuotekos. Į porėtus paviršius kraujas susigeria. Kruviniems daiktams ar kūnui kontaktuojant su kitais daiktais, ant jų susidaro kraujo atspaudų ar tepinių. Apie šių pėdsakų susidarymo būdą sprendžiama iš jų morfologijos, o turint duomenų apie kraujo pėdsakų topografiją įvykio vietoje - apie tarpusavio išsidėstymą, intensyvumą; žinant kraujavimo šaltinį, biologinio kraujo tyrimo duomenis, bylos aplinkybes, sprendžiama ir apie konkrečius nusikaltimo įvykius.

Skiriant kraujo pėdsakų tyrimą, pateikiami šie klausimai:
- Koks kraujo pėdsakų (dėmių) susidarymo ant tirti pateikto objekto būdas?
- Koks daiktas paliko kraujo pėdsaką ant tirti pateikto objekto? (Jeigu pėdsake užsifiksavę palikusio pėdsaką daikto ypatumai, turint medžiagą lyginamajam tyrimui, gali būti sprendžiamas ir identifikacinis klausimas.)
- Ar sužalojimai nukentėjusiajam padaryti jam esant toje pačioje vietoje?
- Kokiu keliu judėjo nukentėjusysis po sužalojimų?
- Ar iš vienos vietos į kitą nukentėjusysis judėjo pats, ar buvo perneštas, pervilktas?
- Kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis padarant sužalojimus?
- Ar buvo keičiama lavono padėtis po mirties?

Pastarieji du klausimai sprendžiami atliekant lavono teismo medicinos ekspertizę.

Jeigu skiriami kraujo pėdsakų biologinis ir kraujo pėdsakų trasologinis tyrimai, pirmiausia galimus kraujo pėdsakus, ypač negausius ir smulkius, turi ištirti (atlikti pėdsakų apžiūrą, fiksavimą nuotraukose, schemose) trasologijos ekspertas, nes atliekant biologinį tyrimą pėdsakai gali būti sugadinti.

Tirti pateikiami daiktai su kraujo pėdsakais (drabužiai, grindų dangos fragmentai, baldai ar jų dalys, automobiliai ar jų dalys, namų apyvokos daiktai, nusikaltimo įrankiai). Situaciniams klausimams spręsti papildomai pateikiami įvykio vietos apžiūros protokolai, lentelės su kraujo pėdsakų nuotraukomis, įvykio vietų schemos, kuriose pažymėtas kraujo pėdsakų išsidėstymas ir pobūdis, nukentėjusiojo ar lavono teismo medicinos ekspertizės aktai, biologinių kraujo tyrimų rezultatai ir duomenys, kelių asmenų ir kieno kraujas sudaro kraujo pėdsakus. Jeigu kraujo pėdsakų yra daug, jie išsidėstę didesniame plote ir ant įvairių paviršių, pavyzdžiui, bute ant grindų, sienų, baldų, pėdsakų tyrimą geriausiai atlikti įvykio vietoje.

Daiktai su kraujo pėdsakais pateikiami tirti laikantis tam tikrų reikalavimų. Kraujo dėmės prieš supakuojant daiktus išdžiovinamos, daiktai saugomi nuo drėgmės, rasojimo. Sukrešėjęs ir išdžiūvęs kraujas yra mechaniškai neatsparus, trapus, todėl daiktų su nesusigėrusiais kraujo pėdsakais negalima lankstyti, būtina saugoti nuo trinties. negalima Išdžiovintų daiktų su kraujo pėdsakais pakuoti ir laikyti nevedinamose plastikinėse pakuotėse negalima

 

 
 
Lvovo g. 19A, LT-09313 Vilnius, įmonės kodas 111952632, PVM kodas LT119526314;
Tel. +370 5 263 8540, faks. +370 5 272 8268;
El. paštas info@ltec.lt
© Lietuvos teismo ekspertizės centras, 2008
Biudžetinė įstaiga
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre