Kategoriška išvada formuluojama tais atvejais, kai identifikuojamasis objektas yra unikalus, nepakartojamas, o pėdsakuose yra visi ar beveik visi šio objekto požymiai, leidžiantys išskirti šį objektą iš visų kitų. Tai gali būti didžiule pluoštų įvairove pasižymintis drabužių komplektas, daugiasluoksne specifine dažų danga padengtas automobilis, dirvožemis užterštas didele pašalinių medžiagų įvairove, neįprasti degiųjų skysčių mišiniai ir kt. Kategoriška išvada taip pat gali būti formuluojama ir tais atvejais, kai randami ir vertinami ne vienos, bet kelių rūšių medžiagų, pasižyminčių specifiniais požymiais, pėdsakai ir dalelės,  pvz. įvykio vietoje rasti automobilio dažų dangos, langų ir žibintų stiklų, plastikų pėdsakai ir dalelės; ant kito objekto randama drabužių įvairių pluoštų, furnitūros elementų, batų odos ar plastiko dalelių ir pan. Kategoriška išvada galima nustatant objektų kontakto faktą, kai įvertinus abipusiai atsidėjusių medžiagų pėdsakus ir daleles, pėdsakų lokalizaciją ir jų susidarymo mechanizmą, požymių visuma yra nepakartojama. Kategoriška išvada duodama priskiriant tiriamąjį objektą ar jo pėdsakus tam tikrai medžiagai ar medžiagų grupei, pvz., naftos produktams, narkotikams, šūvio pėdsakams apskritai ar konkrečiam jų tipui.

Kategoriška neigiama išvada duodama tais atvejais, kai lyginamieji objektai skiriasi. Dažnai užtenka vieno (pvz. spalvos) ar kelių esminių požymių skirtumo, todėl objektai pilnai netiriami.

Labai didelė tikimybė yra artima kategoriškai išvadai, tačiau yra priežasčių, neleidžiančių identifikuoti konkretų objektą ar nustatyti objektų kontaktą: kai pats identifikuojamasis objektas yra unikalus, bet pėdsakuose atsispindi ne visi požymiai, išskiriantys šį objektą iš kitų tarpo; kai pats identifikuojamasis objektas nors yra labai specifinis, bet ne unikalus, nors pėdsakuose yra visi šio objekto požymiai; kai kontaktuoja specifiniais požymiais ar požymių įvairove pasižymintys objektai, tačiau tarpusavis pėdsakų ir dalelių susidarymas atspindi didžiąją dalį, bet ne visus objektų požymius ir pan.

Didelė tikimybė taip pat duodama tais atvejais, kai identifikuojamasis objektas yra unikalus ar beveik unikalus, tačiau pėdsakuose lieka mažesnė informacija, arba pėdsakuose esanti medžiagų įvairovė yra pastebimai mažesnė, negu paties identifikuojamojo objekto, arba pats objektas yra mažiau specifinis ir pan.

Tikėtina išvada gali būti duodama, kai pats identifikuojamas objektas nėra unikalus (pvz., tam tikro objekto langų stiklas, standartinė automobilio dažų danga; drabužių komplekto pluoštinė sudėtis nepasižymi didele įvairove; dirvožemiuose yra tik pavienės nebūdingos dirvožemiui dalelės) arba kai net iš unikalaus objekto susidaro nepakankami informatyvūs pėdsakai (keli drabužių audeklų pluoštai, du-trys dažų dangos sluoksniai, arba yra nedidelė pėdsakų ir dalelių įvairovė).

Yra tikimybės formuluojama tada, kai pėdsakuose (įvykio vietoje) yra vienodų medžiagų su identifikuojamuoju objektu, bet jų įvairovė maža (pavieniai pluoštai, tik viršutinis dažų dangos sluoksnis ir pan.) arba kai dėl labai mažo medžiagos kiekio jos negalima pilnai ištirti, arba kai pati medžiaga yra labai mažai informatyvi (pvz., plastikas, džinsinio audeklo pluoštai ir pan.).

Objektų (jų pėdsakų) priskyrimas tam tikrai medžiagų grupei gali būti duodamas įvairiu tikimybės laipsniu (labai didelė tikimybė, didelė tikimybė, tikėtina, neatmetama tikimybė), priklausomai nuo paties objekto informatyvumo (pvz., nepilno šūvio pėdsakų komplekto), jo pokyčių (pvz., naftos produktų dalinio išgaravimo ar sudegimo) ir kt.

Negalima nustatyti formuluojama tada, kai yra vienodų ir skirtingų požymių, jų negalima argumentuotai paaiškinti, arba tais atvejais, kai identifikuojamasis objektas yra neinformatyvus (pvz., dėl didelio paplitimo - baltos medvilnės pluoštai).