Įvadas

Tobulėjančios informacinės  technologijos vis labiau skverbiasi ir į mūsų kasdienybę, plinta atsiskaitymai internetu, pirkimai, sutarčių pasirašymai, patvirtinti elektroniniais parašais, tačiau ant popieriaus ar kitokio pagrindo pagaminti materialūs dokumentai vis dar yra ir bus svarbūs mūsų gyvenime. Jie perteikia įvairius tiek visos valstybės, tiek įmonių veiklos aspektus, taip pat neišvengiami kasdieniame gyvenime (pinigų banknotai, asmens tapatybės dokumentai, civilinių aktų liudijimai ir kt. ). Kai tokia yra mūsų gyvenimą reguliuojanti dokumentų funkcija, jie dažnai klastojami siekiant savanaudiškų tikslų, norint nuslėpti klaidas, pasipelnyti.

Dokumentai paprastai klastojami dviem būdais - padarant kokiu nors būdu visiškai naują dokumentą arba pakeičiant kurią nors dalį tikro dokumento - prirašant (prispausdinant) netikrų duomenų, pakeičiant pirminį turinį mechaniniu (išskutant, ištrinant ir pan.) ar cheminiu (išplaunant, išėsdinant, užtepant korekcine medžiaga ir kt.) būdu panaikinant pirminius įrašus ir jų vietoje įrašant kitus duomenis ir pan. Dabar šalia klasikinių - mechaninio ir cheminio pirminių įrašų naikinimo būdų - atsirado ir elektroninis, susijęs su bankų mokėjimo kortelių magnetinėje juostelėje užkoduotos informacijos keitimu. Tad sparčiai plintančios įvairių technikos sričių naujovės nuolat koreguoja dokumentų ekspertizės tiriamų objektų pobūdį. Pavyzdžiui, rašomąja mašinėle spausdintų tekstų beveik nebeliko (per metus būna tik du - trys tyrimai), tačiau atsirado naujas objektas - bankų mokėjimo kortelės.

Reikia pripažinti, kad sparčiai besiplėtojančios mokslo ir technikos sritys didina ne tik ekspertų, bet ir klastotojų galimybes. Todėl klasikinės dokumentų ekspertizės sritys susilieja su naujomis arba net perduoda joms savo tyrimo objektus.  Dabar jau retenybė tirti dokumentą, pagamintą elektrofotografinio kopijavimu būdu, kai kopijavimo metu originaliame dokumente tiesiog popieriaus lapeliu (skiautele) pridengiami  nereikalingi fragmentai, o vėliau jų vietoje  atliekami (prispausdinami, prirašomi ir kt.) norimi pakeitimai arba tokiu pačiu principu dokumentas sumontuojamas iš kelių originalių šaltinių. Dabar šiems tikslams naudojamas nebe kopijavimo aparatas, bet skeneris ir kompiuterinės programos. Dokumentų ekspertui vienam aptikti tokio montažo požymius ir įrodyti, kad tiriamas dokumentas yra tik kopija, o ne originalas, labai sunku ar net neįmanoma. Todėl pasitelkus šiuolaikinę biuro techniką sumontuotas dokumentas yra ne tik dokumentų ekspertizės, bet kompiuterinių tyrimų objektas. Šiuolaikine kompiuterine technika suklastoti dokumentai rečiau sukelia įtarimų vartotojams, nes net atspaudai ir parašai, išspausdinti didelės skiriamosios gebos spalviniais spausdintuvais, stebint akimi ir neturint eksperto įgūdžių atrodo kaip originalūs (atspausti antspaudu ar pasirašyti rašikliu).

Šiose metodinėse rekomendacijose pateikiami tik klausimų formuluočių pavyzdžiai, kurie tiriant kiekvieną bylą turi būti pritaikyti prie tiriamų dokumentų ir bylos tikslų. Jokiu būdu nerekomenduojama perrašyti visų nurodytų klausimų, jei jie nėra svarbūs tiriamai bylai. Galima pateikti ir nepaminėtų šiose metodinėse rekomendacijose klausimų, neišeinančių už dokumentų ekspertizės dalyko ribų. Skiriant sudėtingas ir daugiaobjektes ekspertizes patartina konsultuotis su specialistais.

Klasikiniu požiūriu dokumentų ekspertizės skirstomos į dokumentų rekvizitų ir dokumentų medžiagų ekspertizę. Tačiau itin padidėjus poreikiui identifikuoti spausdinimo įrenginius, į atskirą rūšį išskirta spausdintinių tekstų ir spausdinimo priemonių ekspertizė.

Dokumentų ekspertizės objektai ir uždaviniai

Pagrindiniai dokumentų ekspertizės tyrimo objektai, bendri visoms trims rūšims, yra dokumentai arba jų fragmentai, rankraštiniai įrašai, dokumentuose esamos nuotraukos ir kt.

Dokumentų rekvizitų ir spausdintų tekstų (vaizdų) ir spausdinimo priemonių ekspertizės objektai yra ne tik dokumentai, bet ir įrankiai ar priemonės, kuriais pagaminti tie dokumentai - antspaudai, kompiuterių spausdintuvai, kopijavimo, fakso aparatai, rašomosios mašinėlės ir kita spausdinimo įranga, spaudos formos, spaudos plėvelės. Nesant galimybės ekspertams pateikti minėtus daiktus, pateikiami jais gaminamų objektų eksperimentiniai ar laisvieji pavyzdžiai - antspaudų atspaudai, tiriama spausdinimo įranga ar priemonėmis išspausdinti tekstai (vaizdai) ir kt.

Dokumentų medžiagų ekspertizės objektai yra rašto medžiagos ir jomis užpildytos rašymo priemonės, dokumentų pagrindo medžiagos, įvairios pagalbinės medžiagos, įrašus panaikinančios medžiagos.

Dokumentų ekspertizės uždaviniai skirstomi į identifikacinio ir neidentifikacinio pobūdžio (diagnostinius ir klasifikacinius). Identifikaciniai uždaviniai sprendžiami, kai reikia nustatyti antspaudą, kuriuo buvo atspausti antspaudai, spausdintuvą (rašomąją mašinėlę, spaudos formą), kuriuo buvo išspausdinti dokumentai, rašomąją priemonę, kuria parašyti įrašai ir pan. Sprendžiant diagnostinius uždavinius reikia atsakyti į klausimus, susijusius su dokumento ar atskirų jo fragmentų pagaminimo būdu, rekvizitų atlikimo eiliškumu, prirašymų, pakeitimų, nuotraukos / voko perklijavimo fakto, dokumento pagaminimo laikotarpio nustatymu, ir pan. Klasifikaciniai uždaviniai dažniausiai yra tarpiniai sprendžiant identifikacinius ar diagnostinius uždavinius, pavyzdžiui, nustatyti rašto medžiagos ar popieriaus rūšį. Kartais tokie klausimai gali būti ir savarankiški, kaip galutinis ekspertizės tikslas.

Medžiagos ekspertizei rengimas ir nutarties/užduoties surašymas

Dirbant su dokumentais būtina laikytis tokių reikalavimų:
1. Negalima dokumentų lankstyti, reikia juos saugoti nuo galinčių sukelti pakitimus aplinkos veiksnių (užteršimo, drėgmės ir kt. ). Jei dokumentas buvo sulankstytas, po apžiūros jį reikia sulenkti tokia pačia tvarka.
2. Dokumentuose - tyrimo objektuose iki pateikiant tirti draudžiama daryti žymas bet kokiomis rašomosiomis priemonėmis, žymėti rodyklėmis, pabraukti, apibrėžti. Jeigu iki ekspertizės skyrimo ant dokumentų buvo padarytos kokios nors žymos, negalima jų šalinti (ištrinant, suklijuojant), o tai reikia nurodyti nutartyje/užduotyje .
Jeigu tiriamųjų dokumentų yra daug ir būtina juos sąlygiškai sunumeruoti, numeriai rašomi lapo kampe mažais ženklais, kuo toliau nuo dokumento rekvizitų (numeruoti ir kitoms pastaboms galima  panaudoti specialaus lipnaus popieriaus juosteles, priklijuojamas lapo krašte, kurios vėliau lengvai pašalinamos nepažeidžiant dokumento). 
3. Apdegusių, sudūlėjusių ar suplyšusių dokumentų negalima klijuoti ant popieriaus lapo ar suklijuoti atskiras jų dalis. Tokiais atvejais jie dedami tarp dviejų stiklo lakštų ar kietesnės permatomos plėvelės lapų, kurie galuose suklijuojami lipnia juosta.  Elgtis su tokias dokumentais reikia labai atsargiai, nes jie yra trapūs ir gali subyrėti.
4. Sulipusių dokumentų nerekomenduojama mėginti išskirti, nes tai darant ne specialistui galima prarasti svarbią informaciją. Taip pat jei ant dokumento yra pašalinių medžiagų - dėmių, prilipusių įvairios kilmės dalelių, nerekomenduojama jų šalinti.
5. Tiriamųjų dokumentų iki skiriant ekspertizę negalima siūti tiesiai į bylą (tai ypač dažnai pasitaiko civilinėse bylose). Rekomenduojama įsiūti didesnio nei dokumentas formato voką, įdėti į jį dokumentą, voką užklijuoti ir užantspauduoti.
Jei dokumentai vis dėlto įsiūti į bylą ir tai apsunkina tyrimą, užsakovams rašomas  prašymas leisti išimti juos iš bylos,  ir tyrimas nepradedamas raštu negavus tokio leidimo. Tai pailgina ekspertizės atlikimo terminą.
6. Dokumentai ekspertizei pateikiami supakuoti į jų dydį atitinkančius vokus. Vokai užrašomi prieš įdedant į juos dokumentus. Jei būtina dokumentus sulankstyti, tai daroma per jau esančias lenkimo linijas. Užklijuojant voką tarp dokumentų ir voko atvarto dedamas popieriaus lapas, kad klijai nesugadintų dokumentų.
7. Spausdintuvai, skeneriai ir kita dokumentams klastoti panaudota įranga būtinai pateikiama su jungiamaisiais laidais.
8. Ant kiekvieno paketo (voko, dėžės, ar tiesiogiai ant spausdinimo įrenginio) turi būti pritvirtintos etiketės su aiškinamaisiais užrašais (miesto / rajono pavadinimas, bylos numeris, objekto apibūdinimas ir kt.).

Nutartyje / užduotyje atlikti objektų tyrimą visi tiriamieji ir lyginamieji dokumentai bei kiti tyrimo objektai turi būti išvardyti (nurodyti dokumentų pavadinimai ir numeriai, datos arba pirmi teksto žodžiai), nurodomas pateikiamų lapų skaičius. Pateikiant bylą, kurioje dokumentai yra įsiūti, o visi lapai sunumeruoti, būtina nurodyti bylos lapų numerius, kuriais pažymėti tiriamieji dokumentai.

Rengiant medžiagą dokumentų ekspertizei reikia gerai išnagrinėti tiriamuosius dokumentus ir, atsižvelgiant į faktinę bylos medžiagą, numatyti konkrečius ekspertizės tikslus ir uždavinius. Ekspertizei svarbios bylos aplinkybės trumpai išdėstomos nutartyje / užduotyje. Dažnai tyrimo objektas ne visas dokumentas, o jo fragmentai, todėl formuluojant klausimus būtina nurodyti konkretų tiriamąjį objektą ir neformuluoti abstrakčių klausimų (pavyzdžiui, „Ar pateiktoje tirti 3 lapų  sutartyje yra kokių nors pakeitimų?", „Kokiu būdu atlikti tekstai ant mokamųjų kortelių?" ir pan.). Pateikiami ekspertui klausimai turi būti tikslūs ir aiškūs, o jų sprendimui reikalingos specialiosios eksperto žinios.

Dokumentų rekvizitų ekspertizės sprendžiami uždaviniai 

KLAUSIMŲ EKSPERTAMS FORMULAVIMAS

Dažniausiai pasitaikantys dokumentų rekvizitų ekspertizės uždaviniai - nustatyti dokumento ar jo fragmentų pagaminimo būdą ir jo atitiktį reikalavimams (kai tiriami dokumentai su specialiomis apsaugos priemonėmis); nustatyti pirminio teksto pakeitimus, kai pirminiai įrašai buvo pašalinti ir jų vietoje padaryti kiti įrašai, taip pat kai pirminiai įrašai buvo pakeisti prirašant ar ištaisant; nustatyti mokėjimo kortelių  blankų tikrumą ir ištirti jų magnetinėse juostelėse esamą informaciją; nustatyti, ar tuo pačiu antspaudu antspauduoti dokumentai; atkurti užteptus, užbrauktus, išblukusius, užklijuotus ir normaliomis sąlygomis neįskaitomus įrašus; nustatyti dokumento rekvizitų atlikimo eiliškumą; nustatyti dokumento dalių pakeitimo faktą (nuotraukos perklijavimą, lapų pakeitimus ir pan.). Atliekant dokumentų rekvizitų ekspertizę kartais kartu su dokumentų medžiagų ekspertize, tiriamas dokumentų pagaminimo laikotarpis (santykinis dokumentų amžius), sprendžiami klausimai, susiję su visumos pagal dalis nustatymu, atkuriami įrašai pagal įspaustus štrichus ir apdegusiuose dokumentuose.

Rekomenduojami klausimai, padedantys nustatyti dokumentų pagaminimo būdą:
• Ar pateiktas tirti vairuotojo pažymėjimas Nr. XXXXX / asmens tapatybės kortelė Nr. XXXXX  (galima nurodyti asmens, kuriam dokumentas išduotas,  vardą ir pavardę) / transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. XXXXX (gali būti įvardijamas bet koks dokumentas ar blankas) yra tikras? Jei ne, kokiu būdu jis pagamintas?
Lygiavertis klausimas yra „Ar pateiktas tirti dokumentas (arba dokumento blankas) pagamintas pagal tokių dokumentų gamybos reikalavimus? Jeigu ne, kokiu būdu pagamintas tirti pateiktas dokumentas?" Todėl nereikėtų vienoje užduotyje rašyti šių abiejų formuluočių.
• Ar pase Nr.XXXXX  esanti šalies X viza yra tikra? - jei yra ne viena tos pačios šalies viza, o domina tik viena, reikia nurodyti jos lokalizacijos vietą.
• Ar sąskaita faktūra išspausdinta ant įmonės naudojamo blanko, kurio pavyzdys pateikiamas lyginamajam tyrimui?
• Ar tirti pateikti dokumentai yra pagaminti vienu būdu?

Ekspertų išvadoje atsakant į klausimą „Kokiu būdu pagamintas tirti pateiktas dokumentas?" paprastai apibūdinami dokumento gamybos principai - panaudotas spausdinimo būdas (spaustuvinis, elektrofotografinis, rašalinis, adatinis ir t. t.), specialiųjų apsaugos priemonių imitacija ir pan., todėl klausti „Kokiomis priemonėmis ir naudojant kokias medžiagas pagamintas tirti pateiktas dokumentas?" netikslinga. Toks klausimas yra labai platus ir suprantamas nevienodai.

Skiriant litų arba eurų banknotų ekspertizę būtina žinoti, kad atsakymas į klausimą „Ar anksčiau buvo tiriami tokiu būdu pagaminti banknotai?" bus neišsamus, nes šios rūšies tyrimai atliekami ne tik Lietuvos teismo ekspertizės centre, bet ir Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre bei Lietuvos banko Kasos departamento Pinigų ekspertizių skyriuje, kuris šiuo metu yra nacionalinis litų ir eurų tyrimo centras.

Tirdami oficialius lietuviškus banknotus ir valstybinius dokumentus (asmens tapatybės, kelionės dokumentus, vairuotojo pažymėjimus, brandos atestatus, mokslo įstaigų diplomus, įvairius valstybės patvirtintus pažymėjimus, leidimus ir pan.), kurie gaminami su specialiomis apsaugos priemonėmis, ekspertai naudojasi turimomis blankų pavyzdžių kolekcijomis, ekspertams skirtais blankuose panaudotų apsaugos priemonių aprašymais, Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos ir kituose specializuotuose tinklalapiuose skelbiama informacija. Tirdami kitų valstybių kelionės dokumentus ir banknotus  ekspertai naudojasi specialiomis duomenų bazėmis (tiek spausdintinėmis, tiek ir elektroninėmis, bendradarbiauja su kolegomis iš kitų šalių). Tačiau tiriant kitokius užsienio valstybių dokumentus (pavyzdžiui, įsidarbinimo sutarčių blankus, išsilavinimo pažymėjimus ir kt.), taip pat mūsų šalies įvairių įmonių naudojamus blankus ekspertams būtina pateikti lyginamuosius pavyzdžius. Neturėdami lyginamųjų pavyzdžių, išvadą, kad dokumento blankas yra netikras, ekspertai gali duoti tik tam tikrais atvejais - kai nustatoma, kad specialiosios apsaugos priemonės yra imituotos (pavyzdžiui, popieriaus apsauginiai pluošteliai, vandens ženklai ir t. t.). Tačiau, jeigu tiriamas blankas neturi jokių specialiųjų apsaugos priemonių (pavyzdžiui, yra spausdinamas kompiuterio spausdintuvu ar padauginamas kopijavimo aparatu), be lyginamųjų pavyzdžių išspręsti klausimo apie jo tikrumą negalima.

Rekomenduojami klausimai tiriant pirminio turinio pakeitimus:
• Ar dokumento pirminiai įrašai buvo keičiami? Jei taip, kokiu būdu?
• Kokie buvo pirminiai įrašai?

Jei nagrinėjant bylą nustatyti faktai leidžia, pateikiamus ekspertams klausimus būtina sukonkretinti, pavyzdžiui:
• Ar eilutėje „Vieneto kaina" esančio skaičiaus pirmasis skaitmuo yra prirašytas?
 • Ar paskutinis teksto sakinys (pastraipa ar pan.) yra prirašytas?

Klaidinga ekspertų klausti „Kokių dar yra ištaisymų?", ypač kai matoma, kad dokumente yra, pavyzdžiui, gramatikos klaidų ištaisymų, ar pan. Klausimas: „Ar įrašai blanke parašyti vienu metu?" suprantamas, kaip prirašymo fakto nustatymas, todėl tokį klausimą būtina sukonkretinti ir formuluoti taip: „Ar įrašai blanko eilutėje „Kiti statiniai" yra prirašyti?

Nustatant panaikintus pirminius įrašus, išvada dažnai formuluojama tikimybinė arba alternatyvia forma (kai skaitmenų konfigūracijos panašios, pavyzdžiui, pirminis skaitmuo buvo 5 arba 6). Pirminių įrašų, visiškai (pilnai) pašalintų mechaniniu būdu, atkurti negalima.

Rekomenduojami klausimai tiriant mokėjimo korteles:
• Ar mokėjimo kortelės blankas yra pagamintas pagal tokių kortelių reikalavimus? Jei ne, kokiu būdu pagaminta mokėjimo kortelė?
• Ar pateikta tirti balto plastiko kortelė su magnetine juostele yra padirbta mokėjimo priemonė?
• Kokia informacija įrašyta kortelės magnetinėje juostelėje? Ar ši informacija yra pirminė?
• Kokio banko išleistai kortelei priklauso tiriamos kortelės magnetinėje juostelėje esama informacija?

Informaciją, reikalingą atsakyti į paskutinį klausimą, ekspertai gauna iš turimų specializuotų duomenų bazių arba kreipiasi techninės pagalbos į UAB „First Date Lietuva", gaminančia bankams mokėjimo korteles.

Nepatartina ekspertų klausti: „Kokia sąskaitos savininko pavardė, koks banko sąskaitos numeris?", nes tai slapti bankų duomenys ir teismo ekspertai tokios informacijos neturi, o klausimas „Kokios paskutinės operacijos buvo atliekamos su tirti pateikta kortele, kokiose vietose buvo nuimami pinigai ir kokios sumos?" nėra teismo ekspertų kompetencija. Atsakymus į tokius klausimus gali pateikti specialios Lietuvos bankų tarnybos.

Netikrų kortelių gamybai reikalinga speciali įranga, įrašanti informaciją į magnetinę juostelę, jeigu padirbinėjami blankai, reikalinga įranga, spausdinanti vaizdus ant plastiko, įranga kortelės numeriui išspausdinti ir t. t.  Todėl klausti: „Kokiomis priemonėmis ir kokiais įrankiais suklastota tirti pateikta mokėjimo kortelė?" netikslinga, nes atsakymas bus labai abstraktus. Jei pas įtariamąjį būtų rasta kokia nors įranga, ekspertai jau galėtų tikrinti, ar ji galėjo būti pritaikyta tirti pateiktų kortelių gamybai.

Tiriant antspauduotus dokumentus,  ekspertams galima pateikti tokius klausimus:
• Kokiu būdu atliktas antspaudo atspaudas tirti pateiktame dokumente?
• Ar atspaudas tiriamajame dokumente nėra nukopijuotas nuo lyginti pateiktoje sutartyje esamo atspaudo?
• Ar atspaudai dokumentuose atspausti tuo pačiu antspaudu (arba ta pačia kliše)?
• Ar atspaudas atspaustas įmonės antspaudu, kurio eksperimentiniai atspaudų atspaudai pateikti lyginamajam tyrimui?
• Ar atspaudas važtaraščiuose atspaustas pateikiamu tirti iš įtariamojo paimtu antspaudu?
• Kokio turinio antspaudo atspaudas yra atsispaudęs pas įtariamąjį rastoje antspaudų dažų pagalvėlėje?

Nepateikus ekspertams klišių, nerekomenduotina klausti: „Kokiu būdu pagaminta klišė, kuria atspaustas atspaudas?", nes vystantis naujoms technologijoms ir namudinėmis sąlygomis, naudojant kompiuterius ir įvairius jų priedus,  galima pagaminti labai kokybiškas klišes. Dėl šios priežasties mažėja kategoriškų, o didėja tikėtinų išvadų sprendžiant identifikacinius klausimus.

Identifikacinius klausimus ekspertams lengviausia spręsti, kai pateikiami identifikuojamieji antspaudai. Kad nesutriktų įmonės, iš kurios paimtas antspaudas, darbas  ekspertai  jį gali apžiūrėti be eilės, tik gavę užsakymą atlikti tyrimą ir pasidarę eksperimentinius atspaudus  grąžinti. Nesant galimybės pateikti klišes, pateikiami eksperimentiniai jų atspaudų pavyzdžiai. Prieš darant eksperimentinius atspaudus, patartina juos apžiūrėti ir apie pastebėtus ypatumus (pavyzdžiui, paviršiaus įtrūkius) informuoti ekspertus. Tačiau negalima klišių valyti, plauti, nukrapštyti prilipusias pašalines daleles ar kitaip veikti darbinį jų paviršių. Atspaudams daryti parenkamas kiek įmanoma panašesnis popierius kaip tiriamųjų dokumentų. Antspauduojama skirtingu spūdžiu - dalis eksperimentinių atspaudų turi būti visiškai atsispaudusių, kita dalis turėtų būti atspausta panašiu intensyvumu, koks yra tiriamuosiuose dokumentuose. Rekomenduojama dalį atspaudų atlikti ant kieto pagrindo (antspauduojamas lapas tiesiai ant stalo), kitą ant minkšto (po antspauduojamu lapu padedama keletas popieriaus lapų). Dėti eksperimentinius atspaudus gali keli asmenys, ypač jei dėl kažkokių tai priežasčių vienam nepavyksta gauti atsikartojančio rezultato. Jeigu nepavyksta atspausti kokybiškų, intensyvių atspaudų būtina apie tai informuoti ekspertą. Jei antspaudo klišė yra sunaikinta ar dėl kitų priežasčių negalima ja padaryti eksperimentinių atspaudų, ekspertams pateikiami laisvieji atspaudų pavyzdžiai - tai dokumentų originalai, kuriuose yra tyrėjus dominančiu antspaudu atspaustų atspaudų. Tikslingiausia pateikti dokumentus kuo artimesnio tiriamiesiems laikotarpio.

Tiriant įspaustus, užteptus, užbrauktus, išblukusius, užlietus, užklijuotus ir normaliomis sąlygomis neįskaitomus įrašus, rekomenduojami klausimai yra tokie:
• Kokie įrašai, sprendžiant iš užrašų knygutės x puslapyje esamų įspaustų štrichų, buvo išplėštame šios knygutės lape?
•  Kas parašyta ant tirti pateikto kopijavimo popieriaus lapo?
• Koks yra užteptas (sulietas, užklijuotas, išblukęs) tekstas?

Jeigu bylos tyrėjams yra žinoma, koks įrašas galėjo būti tiriamajame dokumente, reikėtų apie tai informuoti ekspertą.

Tiriant dokumentų rekvizitų atlikimo eiliškumą, ekspertų galima klausti:
• Kas atlikta pirmiau - dokumento tekstas ar antspaudo atspaudas, susikertantis su tekstu?
• Kas atlikta anksčiau - antspaudo atspaudas ar su juo susikertantis parašas? ir pan.

Reikia žinoti, kad tyrimo metodika taikoma tik tuo atveju, jei rekvizitai kertasi. Jeigu apžiūrėjus dokumentus matoma, kad dominantys rekvizitai tarpusavyje nesikerta, skirti ekspertizę netikslinga, nes tyrimo metodikų tokiems atvejams nėra. Jei dokumente yra kelių antspaudų atspaudai (pavyzdžiui, muitinei pateikiamuose dokumentuose), reikia tiksliai nurodyti tirtinas vietas.  Klausimo sprendimo sėkmė priklauso nuo to, kokiu būdu išspausdintas tekstas, kokiomis rašto medžiagomis pasirašyta. Tačiau išvados dažniausiai formuluojamos tikimybinės, o neretai gaunami prieštaringi panaudotų tyrimų rezultatai ir klausimai būna neišsprendžiami.

Tiriant apdegusius (supelijusius) arba suplėšytus dokumentus bylos tyrėjus dažniausiai domina, kokiam, vienam ar keliems dokumentams  ir pan. priklauso popieriaus likučiai, todėl ekspertų galima klausti:
• Ar apanglėję (suplėšyti) popieriaus likučiai priklauso Lietuvos Respublikos piliečio pasui (litų banknotams, sąskaitoms faktūroms ir pan. )?
• Ar apdegusios (suplėšytos) popieriaus dalelės priklauso vienam ar keliems dokumentams?
• Koks suplėšyto (apdegusio) dokumento turinys?
 Tyrimo galimybės tokiais atvejais  priklauso nuo tiriamųjų objektų kokybės, kiek jie pažeisti, kokios rašto medžiagos buvo naudotos.

Bendradarbiaujant su rašysenos ekspertais dažnai tenka tirti parašų techninio klastojimo faktą. Parašų techninis klastojimas yra ne tik elektrofotografinis parašų kopijavimas, nuskenavimas ir išspausdinimas spausdintuvu ar atspaudimas kliše, bet ir parašų perpiešimas prieš šviesą, perspaudimas ir gautų štrichų apvedžiojimas. 

 Tokiu atveju klausimus galima formuluoti taip:
• Kokiu būdu atliktas parašas tirti pateiktame dokumente?
• Ar parašas tirti pateiktame dokumente nėra nukopijuotas techninėmis priemonėmis?
• Ar parašas nėra perkopijuotas iš pateikto lyginti dokumento? Jei taip, kokiu būdu tai padaryta?

Nuotraukų, vokų perklijavimo, lapų pakeitimo fakto nustatymui  ir pan. klausimai ekspertui formuluojami:
• Ar nuotrauka Lietuvos Respublikos piliečio pase yra perklijuota?
• Ar Socialinio draudimo pažymėjimas / pasas (arba bet koks kitas knygelės pavidalo dokumentas, sąsiuvinis, žurnalas) yra persiūtas?
• Ar Socialinio draudimo pažymėjime Nr. ... 14-15 lapai yra pakeisti?
• Ar vokas su mokėjimo kortelės PIN kodu yra perklijuotas?
• Ar tirti pateiktame įrašų žurnale nėra pakeistų (arba papildomai įklijuotų)  lapų?

Tiriant specialius vokus su PIN kodu, ekspertams būtina pateikti mokėjimo kortelę išdavusio banko PIN kodo voko Pavyzdį.

Dokumentų pagaminimo amžiaus nustatymo problemos ir galimybės

Pastaruoju dešimtmečiu labai suaktyvėjo šios srities moksliniai tyrimai, tačiau vis dar esama fakto, kad absoliutus dokumentų pagaminimo amžius, t.y. ar dokumentas pagamintas jame nurodyta data, nenustatomas. Tai lemia ne viena priežastis: rašto medžiagų senėjimas yra specifinis procesas ir labai priklauso nuo dokumentų laikymo sąlygų (ypač veikia šviesa ir šiluma, netgi popieriaus rūšis ir spalva turi įtakos); yra daugybė rašto gamintojų, kurie naudoja savas receptūras ir sunku rasti dėsningumus, tinkančius  visiems gaminiams; įrašai dažnai būna per trumpi ir kt.

Tačiau tam tikrais atvejais galima nustatyti laikotarpį, kuriuo tiriamas dokumentas yra pagamintas. Laikotarpis įvertinamas atliekant dokumentui panaudotų medžiagų jame nurodyto laikotarpio ir tikėtino (įtariamos pagaminimo datos) laikotarpio dokumentų lyginamąjį tyrimą. Tokį tyrimą siūloma atlikti, kai dokumentai yra antspauduoti ir nurodytą juose bei įtariamą pagaminimo datą skiria bent pusės metų laikotarpis. Antspaudas naudojimo metu gali užsiteršti ar nusidėvėti, ir šie pokyčiai paprastai atsispindi jo atspauduose. Kuo dažniau antspaudas naudojamas ar kuo didesnis laikotarpis skiria dokumentuose nurodytą ir įtariamą jų pagaminimo datą, tuo didesnė tikimybė aptikti atspauduose konkrečiam laikotarpiui būdingus požymius ir pagal tai įvertinti galimą dokumentų pagaminimo laikotarpį. Tokiam tyrimui atlikti reikia pateikti kiek įmanoma daugiau dokumentuose nurodytos datos laikotarpio ir įtariamo jų pagaminimo laikotarpio antspauduotų dokumentų. Jeigu įmanoma, pateikti dokumentus, kurie būtų datuoti ta pačia diena kaip ir tiriamieji, taip pat keliais mėnesiais senesnių ir naujesnių dokumentų. Be to, turėtų būti pateikiama dokumentų iš viso laikotarpio, kuris skiria nurodytą dokumente ir įtariamą parašymo datą (bent po vieną dokumentą iš kiekvieno mėnesio).  Galimos tokio tyrimo išvados - labai tikėtina / tikėtina, kad tiriamieji dokumentai pagaminti ne nurodytu juose, bet vėlesniu / ankstesniu laikotarpiu (kartais, atsižvelgiant į nustatytų požymių visumą, laikotarpis konkretinamas) arba formuluojamas atsakymas, kad  atspauduose antspaudo eksploatacijos požymiai neatsispindi ir nustatyti, kada tiriamieji dokumentai pagaminti, negalima.

SPAUSDINTINIŲ TEKSTŲ IR SPAUSDINIMO PRIEMONIŲ EKSPERTIZĖS SPRENDŽIAMI UŽDAVINIAI

KLAUSIMŲ EKSPERTAMS FORMULAVIMAS

Sparčiai modernėjanti  biuro technika, įsitvirtinusi ne tik įstaigose, bet ir privačiame sektoriuje,    atveria plačias galimybes ir dokumentų klastotojams. Tai pastebima ir ekspertinėje praktikoje - kaip tyrimo objektai dažnai pateikiami spausdintuvai, skeneriai, kopijavimo aparatai. Itin populiarūs yra kompaktiniai daugiafunkciniai aparatai, turintys visus išvardytus darbo režimus. Tokiais aparatais dažniausiai klastojami pinigų banknotai, brandos atestatai, gimimo liudijimai, įvairūs leidimai, pažymėjimai ir kt.  Mažėja dokumentų, kurie gaminami kopijavimo būdu sumontuojant juos iš kelių dokumentų, pridengus popieriaus lapeliu ar užtepus nereikalingus įrašus korekcine medžiaga. Skeneriai ir kompiuterinės programos leidžia suklastoti dokumentą nepaliekant montažo požymių, tad ekspertų uždaviniai tampa vis sudėtingesni. Tokiu atveju naudingesnis būna ne paties dokumento, bet visos kompiuterinės sistemos (sisteminio bloko, kompiuterinių laikmenų, skenavimo ir spausdinimo aparatų), kurią pasitelkus jis galėjo būti pagamintas, tyrimas. Atliekant spausdintinių tekstų ir spausdinimo priemonių ekspertizę dažniausiai sprendžiami identifikaciniai uždaviniai, siekiama nustatyti, ar pateiktais ekspertams aparatais pagaminti tiriamieji dokumentai. Taip pat Kompiuterinių tyrimų skyriaus specialistams kompiuterio sisteminiame bloke radus informacijos, susijusios su tiriamaisiais dokumentais, tiriama, ar būtent ta informacija buvo panaudota dokumentams išspausdinti.

Taip pat Kompiuterinių tyrimų skyriaus specialistams kompiuterio sisteminiame bloke radus informacijos, susijusios su tiriamaisiais dokumentais, tiriama, ar būtent ta informacija buvo panaudota dokumentams išspausdinti.
Tiriant spausdintinius tekstus (ar vaizdus) rekomenduojami klausimai:
• Kokio tipo spausdintuvu išspausdinti dokumentai?
• Ar visi dokumentai (arba, visi  sutarties  lapai ir pan. ) išspausdinti tuo pačiu spausdintuvu? - toks klausimas dažnai sprendžiamas įtariant, kad dokumentuose buvo daromi pakeitimai.
• Ar tirti pateikti dokumentai išspausdinti pateiktu spausdintuvu.
• Ar visas dokumentas išspausdintas tuo pačiu spausdinimo veiksmu? - šis klausimas rekomenduojamas, kai įtariama, jog kuri nors dokumento dalis yra prispausdinta.
• Ar tirti pateikti dokumentai (banknotai, vairuotojo pažymėjimai ir kt. ) išspausdinti iš       kompiuterio sisteminiame bloke esamų bylų su tokių dokumentų vaizdais?

Kai skiriasi naudotų spausdintuvų tipas, gamintojas, modelis, ekspertai gali atskirti, vienu ar keliais spausdintuvais išspausdinti keli dokumentai / skirtingi to paties egzemplioriaus lapai. Tačiau kai sutampa bendrieji spausdintinų ženklų požymiai ir rašalo (tonerio) sudėtis,  galimybės identifikuoti konkretų spausdintuvą nėra labai didelės, nes spausdintuvai ir jais spausdinami vaizdai dažniausiai neturi juos individualizuojančių požymių. Išvada tokiu atveju formuluojama remiantis plačiu grupiniu priklausomumu, pavyzdžiui „Dokumento spausdinimo bendrieji požymiai ir pateiktu spausdintuvu spausdinamų ženklų požymiai yra vienodi". Tai reiškia, kad dokumentas gali būti išspausdintas tiek tiriamu, tiek bet kuriuo kitu to pačio modelio ar net to pačio gamintojo spausdintuvu.
Jei spausdintuvas buvo eksploatuojamas intensyviau, jame gali atsirasti specialių požymių, leidžiančių formuluoti silpnesnę ar stipresnę tikėtiną išvadą, kad jis panaudotas spausdinti tiriamus dokumentus.

Sėkmingai identifikaciniai uždaviniai sprendžiami tiriant spalvinius lazerinius aparatus, kurie spausdina specialų, akimi nematomą latentinį vaizdą (vadinamasis  „BITMAP" kodas), būdingą tik tam aparatui. Tokio aparato identifikuoti nepavyksta tik tuo atveju, jei tirti pateiktas išspausdintas vaizdas neturi neužspausdintų plotų (pakraščių, baltos spalvos zonų).

Tiriant kopijuotus dokumentus, ekspertų galima klausti:
• Ar tiriama kopija daryta nuo pateikto dokumento?
• Ar abu dokumentai nėra pagaminti iš to paties originalo?
• Ar dokumente, iš kurio daryta kopija, buvo pašalinti rankraščio įrašai?
• Ar kopija nėra pagaminta montuojant iš kelių skirtingų dokumentų (iš dokumento fragmentų?
• Ar tirti pateiktos kopijos darytos tuo pačiu aparatu?
• Ar faksograma yra iš tirti pateikiamo originalo?
Jei nėra galimybės pateikti kopijavimo aparatą, pateikiami eksperimentiniai ir laisvieji juo daromų kopijų pavyzdžiai. Laisvieji pavyzdžiai imami to paties laikotarpio kaip ir tiriamosios kopijos

Prie spausdintinių tekstų ir spausdinimo priemonių ekspertizės priskiriamas ir mašinraščio tyrimas. Rekomenduojami klausimai:
• Ar visi dokumentai išspausdinti viena rašomąja mašinėle?
• Ar visas tekstas išspausdintas vienu veiksmu, t.y. ar sakinys „..." (eilutė, žodis ir kt.) nėra prirašytas?
• Ar tekstas išspausdintas tirti pateikiama rašomąja mašinėle (arba rašomąja mašinėle, kurios šrifto pavyzdžiai pateikiami)?
• Ar tekstą spausdino pilietis...?

Paskutiniojo klausimo sprendimą labai apsunkina tai, kad tiriamasis tekstas turi būti labai ilgas, 3-5 lapai, o laisvųjų ir eksperimentinių pavyzdžių reikia pateikti  20-25 lapus.

Pateikiant ne rašomąją mašinėlę, o tik jos šrifto pavyzdžius, pirmiausiai reikia išspausdinti visas didžiąsias ir mažąsias raides, skaitmenis, ženklus. Paskui išspausdinti rišlų tekstą, kuriame būtų tokie patys raidžių ir žodžių deriniai (2-3 lapus) kaip tiriamajame tekste. Po to tiriamąjį rašomosios mašinėlės šriftą gerai išvalyti ir dar kartą viską išspausdinti. Laisvųjų šrifto pavyzdžių pateikiama kiek galima artimesnio laikotarpio tiriamiesiems dokumentams. Jei yra duomenų apie rašomosios mašinėlės remontą, apie tai informuojamas ekspertas rašant nutartį / užduotį.

DOKUMENTŲ MEDŽIAGŲ EKSPERTIZĖS SPRENDŽIAMI UŽDAVINIAI

KLAUSIMŲ EKSPERTAMS FORMULAVIMAS

Dokumentų medžiagų ekspertizės objektai yra tiek patys dokumentai, tiek jiems pagaminti panaudotos medžiagos ir priemonės. Tokių medžiagų ir priemonių įvairovė yra labai didelė, tad atliekant dokumentų medžiagų ekspertizę tiriamų konkrečių objektų spektras yra labai platus. Sąlygiškai dokumentų medžiagų ekspertizė dalijama į kelis porūšius: rašto medžiagos (šratinukų pastos, įvairios paskirties rašalas, tušas, antspaudų dažai, spausdintuvuose naudojamos dažomosios medžiagos, tipografiniai dažai ir kt.) bei jomis užpildytos rašomosios priemonės; dokumentų pagrindo medžiagos (popierius, kartonas, mokėjimo kortelių plastikas ir kt.); įvairios pagalbinės medžiagos (klijai, koreguojančios medžiagos, lakai ir kt.), įrašus panaikinančios medžiagos (buitinės chemijos gaminiai, tirpikliai ir kt.). Tyrimo schema pasirenkama atsižvelgiant į tiriamųjų objektų sudėtį ir tyrimo tikslus. Dažniausiai ekspertams užduodamas identifikacinis klausimas, kuriam spręsti reikia kiek galima išsamiau išanalizuoti tiriamųjų objektų sudėtį. Tuo tikslu panaudojami ne tik mikroskopiniai morfologinių ir optinių savybių  tyrimai, negadinantys pavyzdžio, bet ir įvairūs instrumentiniai metodai (atliekami kompleksiniai tyrimai su kitų skyrių ekspertais), dalį tiriamojo objekto sunaikinantys negrįžtamai. Pavyzdžiui, tiriant popierių, iš kiekvieno tiriamojo objekto reikia iškirpti po ~ 3 x 3 cm dydžio popieriaus gabalėlį. Ekspertai, jei tik įmanoma, kerpa iš tuščios dokumento vietos, nepažeisdami dokumento rekvizitų. Tiriant rašto medžiagas, kai reikia nustatyti, ar tuo pačiu rašikliu parašyti įrašai, iš štrichų reikia kirpti pavienes maždaug 1-2 mm ilgio iškarpėles. Todėl skirdamas tyrimą tyrėjas turėtų iš anksto nurodyti, kad leidžia ekspertams daryti nurodyto dydžio pavyzdžių poėmius iš tiriamųjų dokumentų.

Tiriant dokumentų medžiagas visų pirma reikia nustatyti jų prigimtį, tipą, rūšį (išspręsti klasifikacinį uždavinį). Po to identifikuojami individualiai apibrėžti objektai (sprendžiamas identifikacinis uždavinys). Dėl standartinės rašto medžiagų, popieriaus ir kitų dokumentams naudojamų medžiagų gamybos ir receptūrų, sprendžiant identifikacinius uždavinius dažniausiai nustatomas siauresnis ar platesnis grupinis lyginamųjų objektų priklausomumas (pagal tam tikrus bendrus ir specialius požymius objektai priskiriami kiekinei tokių objektų grupei, kurią apibūdina tam tikros specifinės gamybos, saugojimo, eksploatavimo sąlygos). Konkretaus objekto individualizavimo galimybės yra labai ribotos, nes tą galima padaryti tik tais atvejais, kai randami tik tam gaminiui (pavyzdžiui, popieriaus lapui, rašalo buteliukui ir kt. ) būdingi požymiai.

Skiriant rašto medžiagų tyrimą, gali būti formuluojami tokie klausimai:
• Kokios rūšies rašto medžiaga parašyti įrašai?
• Ar visi dokumento įrašai parašyti ta pačia rašto medžiaga?
• Ar įrašai parašyti tuo pačiu rašikliu?
• Ar įrašai parašyti rašikliu, paimtu iš įtariamojo?
• Ar antspaudo atspaudas atspaustas rastais pas įtariamąjį antspaudų dažais?
• Ar pateiktame inde esantys juodos spalvos milteliai yra elektrofotografinis dažiklis „Xerox"?
• Ar vandens ženklo imitacija pateiktuose litų banknotuose atlikta dažais iš pateikto flakonėlio?
• Ar blankai išspausdinti iš įtariamojo paimtais dažais?

Rašomąją priemonę, kuri, kaip gaminys, yra sudaryta iš korpuso, dažomosios medžiagos rezervuaro, rašymo antgalio,  ekspertai traktuoja kaip rašymo mazgo ir rašto medžiagos visumą.  Tyrimą sudaro dvi dalys - dažomosios medžiagos savybių tyrimas ir rašymo mazgo nulemtų požymių štrichuose įvertinimas. Lyginant šratinukais atliktus įrašus, kai sutampa visi dažomosios medžiagos rodikliai ir įrašų morfologiniai požymiai, dažniausiai formuluojama dviguba išvada: pirma dalis apibūdina grupinį dažomųjų medžiagų priklausomumą, o antroje pateikiama tikėtina išvada dėl to paties rašiklio. Pavyzdžiui,  lyginami įrašai parašyti tos pačios rūšies (pagaminta iš vienodos sudėties dažų ir pasižyminčia vienodomis savybėmis) šratinukų pasta. Tikėtina (arba labai tikėtina), kad įrašai parašyti tuo pačiu šratinuku. Paprastai kuo ilgesni tiriamieji įrašai, tuo tiksliau galima įvertinti štrichų mikrostruktūrą ir duoti aukštesnio laipsnio tikėtiną išvadą. Tačiau kai įrašai trumpi, pavyzdžiui, vienas ar keli skaitmenys ar tik jų dalys, negalima įvertinti nuo rašymo mazgo ypatumų priklausančios štrichų mikrostruktūros. Tada lieka tik pirmiau minėtos išvados pirmoji dalis ir formuluojamas atsisakymas dėl to paties rašymo mazgo (rašiklio).

Kai įrašai parašyti ne šratinukais, bet dabar labai paplitusiais geliniais ar kitais rašalu užpildytais rašikliais, dažniausiai nustatomas tik dažomosios medžiagos sudėties vienodumas. Kadangi rašalas yra skystesnė medžiaga nei šratinukų pasta, greičiau išteka iš rašymo mazgo, liedamasis ant popieriaus įsigeria į jo pluoštus ir taip panaikina rašymo mazgo pėdsakus, todėl požymių, leidžiančių identifikuoti rašiklį, nelieka.
Popieriaus tyrimui ekspertams formuluojami tokie klausimai:
• Ant kokios rūšies (paskirties) popieriaus pagaminti dokumentai?
• Ar tiriamieji dokumentai pagaminti ant tokio paties popieriaus?
• Ar dokumentai pagaminti ant iš įtariamojo paimto popieriaus?
• Ar degėsių dalelės yra popieriaus dalelės?
• Ar degėsių dalelės priklausė apdegusiame segtuve esantiems dokumentams?

Individuali priklausomybė, pavyzdžiui, ar du nedideli popieriaus lapeliai priklausė tam pačiam A4 formato lapui, nustatoma retai. Jeigu sutampa visi lyginamo tiriamųjų objektų popieriaus rodikliai daroma išvada, kad dokumentai išspausdinti ant tos pačios rūšies, pagaminto vienodomis gamybinėmis sąlygomis (arba tos pačios gamybinės partijos) popieriaus. Taigi išskiriama gaminių grupė, kitaip sakant, lyginamas popierius, būtų bendro grupinio priklausomumo. Vadinasi, visi toje pačioje pakuotėje buvę popieriaus lapai turės tokias pačias savybes. Ir ne tik tos pakuotės, bet ir visos gamybinės partijos. Be to, kartais tiriamam objektui panaudota tik lapo dalis, todėl dalies požymių  (lapo dydžio, pjaustymo ypatumų ir kt.) įvertinti negalima.

Susiaurinti tokią grupę galima tik jei popierius turi kokių nors ypatingų nestandartinių gamybos ypatumų ( kokybiškam popieriui nebūdingų užteršimų, pjaustymo įrenginio pėdsakų, liniavimo požymių ir pan.), laikymo  sąlygų ir eksploatacijos požymių. Tokie požymiai gali būti ir įvairūs  užteršimai, sulenkimai, įplėšimai, patamsėjimai nuo šviesos.

Tiriant pagalbines dokumentams gaminti ar klastoti panaudotas medžiagas (klijus, įrašams užtepti skirtas pastas, cheminio ėsdinimo pėdsakus), ekspertams galima pateikti tokių klausimų:
• Kokios rūšies klijais priklijuota nuotrauka?
• Ar klijai, kuriais priklijuota nuotrauka dokumente, ir klijai, paimti iš įtariamojo, yra vienos rūšies?
• Ar vokas buvo perklijuotas?
• Ar vienos rūšies korekcine medžiaga panaikinti pirminiai įrašai?
• Ar padirbtų litų (pasų) gamybai buvo panaudotos iš įtariamojo paimtos buitinės chemijos priemonės?