Lietuvos
teismo ekspertizės centras
   
Naujienos Struktūra ir kontaktai Veikla Teisinė informacija Nuorodos Klausimai Metodinės rekomendacijos ekspertizių (tyrimų) užsakovams Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba
Dirvožemio ekspertizė
 
1. Ekspertizės objektai ir uždaviniai

Dirvožemio ekspertizė skiriama tais atvejais, kai svarbu nustatyti žmogaus, transporto priemonės ar kitų objektų buvimo konkrečioje vietoje faktą, tam tikrų objektų kontaktinę sąveiką, šios sąveikos mechanizmą. Šie duomenys gaunami tiriant dirvožemio pėdsakus, patekusius ant įvairių objektų, jiems kontaktuojant su dirvožemiu arba su dirvožemiu užterštais objektais.

Taigi ekspertinio tyrimo objektai yra:
a) dirvožemio pėdsakai (mikrodalelės, dėmės) ant įvairių objektų nešiklių - įtariamųjų ar nukentėjusiųjų drabužių, avalynės, instrumentų, nusikaltimo įrankių, automobilio detalių (dažniausiai posparnių) ir kitų objektų;
b) dirvožemis iš konkretaus vietovės sklypo, duobės, kelio, rūsio ar vandens telkinio gruntas, pastogės užpilas ir pan.

Dirvožemis - sudėtingas daugiakomponentis gamtinis junginys. Jį sudaro mineralinė dalis ir  humusas (puvenos), atsiradęs dėl organinių medžiagų (liekanų) irimo, bei įvairūs biologinės prigimties komponentai (biomorfas) - augalų žiedadulkės, lapų, stiebų šaknų nuotrupos, smulkūs bestuburiai organizmai, moliuskų kriauklės ir t. t. Be to, į dirvožemį patenka arba specialiai įterpiama įvairių medžiagų. Daržų, sodų, laukų dirva tręšiama įvairiomis trąšomis, gali būti kalkinama, užteršiama pesticidais ir jų skilimo produktais. Dirvožemis šalia automagistralių ir pramonės įmonių yra užterštas įvairiais kuro degimo produktais, pramonės atliekomis - švinu ir kitais sunkiaisiais metalais, benzopirenais, cemento dulkėmis ir t. t. Dirvožemyje apie statybos aikšteles dažniausiai yra betono, medžio, anglies, bitumo, plytų ir kitokių dalelių. Šios mechaniškai į dirvožemį patekusios medžiagos, susijusios su žmogaus ūkine veikla, vadinamos antropogeniniais intarpais arba antropomorfos. Taigi dirvos komponentinė sudėtis priklauso nuo daugelio natūralių ir antropogeninių veiksnių, kurių įtakojamas dirvožemis, netgi esantis nedideliu atstumu (per dešimtį ar net kelis metrus), gali labai skirtis.

Visa tai leidžia diferencijuoti ir lokalizuoti atskirus vietovės sklypus, t. y. išskirti sklypą kaip ieškomą identifikacijos objektą.

Pagrindiniai dirvožemio ekspertizės uždaviniai yra identifikaciniai:
a) nustatyti dirvožemio, esančio ant įvairių objektų (potencialių daiktinių įrodymų byloje), priklausymą konkrečiam (lokaliam) vietovės sklypui arba apibrėžtam dirvožemio tūriui (masei);
b) nustatyti dirvožemio, esančio ant skirtingų objektų (pvz., aukos ir įtariamojo drabužių, avalynės), bendrą kilmės šaltinį;
c) nustatyti lyginamųjų dirvožemio pavyzdžių vienodumą arba skirtingumą.

Šis uždavinys sprendžiamas, kai nėra nustatytos konkrečios identifikuojamo vietovės sklypo ribos, nėra aiškus dirvožemio tūris. Šio uždavinio sprendimu apsiribojama ir tuo atveju, kai nėra galimybės (dėl mažo tiriamosios medžiagos kiekio, tiriamojo dirvožemio sudėties, būklės ar kt. priežasčių) nustatyti lyginamųjų dirvožemių individualų priklausomumą ("a" ir "b" uždaviniai).

Lyginamųjų dirvožemių vienodumas iš esmės reiškia tam tikrą jų individualios identifikacijos (priklausymo konkrečiam vietovės sklypui, bendram kilmės šaltiniui) tikimybę;

d) nustatyti dirvožemiu užteršto objekto kontaktą su dirvožemio paviršiumi ar su kitu dirvožemiu užterštu objektu. Šis uždavinys sprendžiamas esant kryžminių pėdsakų. Tai ne konkretaus objekto, o tam tikros situacijos identifikavimas. Šį uždavinį (identifikacinį-situacinį) dažniausiai sprendžia kompleksinė ekspertizė (dirvožemio-trasologinė; dirvožemio-pluoštų; dirvožemio-dažų ir kt.).

Dirvožemio ekspertizės uždaviniai gali būti ir neidentifikaciniai:
a) nustatyti neaiškios kilmės dėmių ir mikrodalelių prigimtį (ar tai dirvožemis);
b) nustatyti dirvožemio prigimtį pagal jo mechaninę sudėtį (smėlis, priesmėlis, molis ir kt.);
c) nustatyti dirvožemio ant objekto nešiklio atsiradimo būdą (mechanizmą);
d) nustatyti dirvožemio ant objekto nešiklio atsiradimo laiką (nustatomas apytikriai ir esant tam tikrų biologinių komponentų).

2. Medžiagos rengimas ekspertizei

Minėta, kad dirvožemis yra labai sudėtingas - daugiakomponentis, nuolat besikeičiantis erdvėje ir per laiką objektas. Todėl menkiausi netikslumai, pavyzdžiui, atrenkant dirvožemio lyginamuosius pavyzdžius, pakuojant ir laikant tyrimo objektus, netiksliai nustatant identifikuojamo sklypo ribas ir kt., gali iškreipti tikrąjį vaizdą. Antra vertus, papildomi duomenys, surinkti byloje - apie darbų, atliekamų ir atliktų identifikuotiname sklype (taip pat gretimuose sklypuose) pobūdį, apie esamas specifines medžiagas ir pan., gali turėti didelę reikšmę kriminalistiškai vertinant tyrimo rezultatus ir padėti išspręsti iškeltą uždavinį.

1. Objektų nešiklių su dirvožemio pėdsakais ėmimas ir apžiūra. Objektus, ant kurių gali būti dirvožemio mikrodalelių, apžiūrėti reikia labai atsargiai, padėjus ant švaraus popieriaus lapo. Aptiktų dirvožemio mikrodalelių nuimti nuo objekto nešiklio (ypač nuo avalynės) negalima. Šios mikrodalelės gali būti iš įvairių vietovės sklypų ir išsidėsčiusios sluoksniais. Nuimant dirvožemį ne specialistui, dirvožemio sluoksniai susimaišo. Dirvožemio mikrodalelėms rinkti visai netinka lipnios juostos (plėvelės), nes dirvožemis, užsiteršęs lipnia (pašaline) medžiaga, identifikaciniam tyrimui netinkamas.

2. Objektų nešiklių paruošimas pakuoti ir jų įpakavimas. Rasti ant objektų nešiklių dirvožemio pėdsakai pridengiami švaraus popieriaus lapu, kad nebyrėtų (lapo kraštai pritvirtinami). Tik stambūs dirvožemio grumstai, kurie transportuojant gali suirti, nuimami ir kiekvienas supakuojamas skyrium, ant paketo būtinai nurodoma šio dirvožemio grumsto lokalizacija ant objekto nešiklio. Nubyrėję (apžiūrint daiktinius įrodymus) dirvožemio grumsteliai (dalelės) būtinai surenkami ir pateikiami tirti, nurodoma, nuo kokio objekto jie yra nubyrėję. Drėgnus objektus prieš pakuojant būtina išdžiovinti kambario temperatūroje, vengiant tiesioginių saulės spindulių. Kiekvienas objektas supakuojamas atskirai. Kiekviena pakuotė privalo turėti reikiamus rekvizitus.

3. Įvykio vietos apžiūra. Jei ekspertizės uždavinys - nustatyti dirvožemio, esančio ant objekto nešiklio, priklausomumą konkrečiam vietovės sklypui, rūsiui ir pan., būtina išskirti identifikuotiną vietovės sklypą, rūsį ir t. t. kaip atskirą materialios įvykio vietos elementą.
Yra skiriamos natūralios ir vadinamosios dirbtinės vietovės sklypo ribos. Natūralios ribos - tai gamtinių junginių ribos (kalva, vietovės dalis su tam tikra augalija, ežero krantas ir pan.) arba vietovės sklypo ribos, atsiradusios dėl žmogaus veiklos (statybos aikštelė, daržas, namo rūsys, lubų užpilas). Šias natūralias ribas nustato ir nurodo ekspertui pareigūnas, rengiantis medžiagą ekspertizei. Identifikuojamu sklypu gali būti ir atskiras lokalus sklypas, esantis natūralaus (gamtinio) sklypo ribose. Šias vadinamąsias dirbtines ribas (lokalaus sklypo ribas) paprastai nustato ekspertas (specialistas), išstudijavęs patį dirvožemį (atitinkamų mineralų paplitimo arealą, lokalų dirvos tręšimą, bitumo, anglies, stiklo ar kitus antropogeninės kilmės intarpus).
Taigi vietovės sklypo lokalizacijos uždavinys - nustatyti tokius dirvožemio požymius, kurie leistų šį konkretų sklypą išskirti iš šios vietovės dirvožemių natūraliomis ar dirbtinėmis ribomis.

4. Lyginamųjų ir kontrolinių dirvožemių pavyzdžių ėmimas. Siekiant palyginti dirvožemį, esantį ant objekto nešiklio, su konkretaus sklypo (rūsio, lubų užpilo ir t. t.) dirvožemiu, imami lyginamieji ir kontroliniai dirvožemio pavyzdžiai. Šis medžiagos ruošimo ekspertiniam dirvožemio tyrimui etapas ypač svarbus, todėl sudėtingesniais atvejais yra tikslinga kviesti ekspertą ar specialistą dirvotyrininką. Imant dirvožemio pavyzdžius vadovaujamasi šiomis taisyklėmis:

a) nustačius galimas identifikuotino sklypo ribas, vizualiai pagal išorinius požymius ištiriamas dirvožemis, augalija, įvairūs pašaliniai intarpai, esantys sklype. Jeigu tiriamasis sklypas pagal šiuos požymius yra nevienalytis, reikia išskirti jame atskirus besiskiriančius atitinkamais požymiais lokalius sklypus;

b) sklypas kruopščiai apžiūrimas ieškant jo paviršiuje pašalinių dalelių, kurios gali būti kontaktavusio objekto (objekto nešiklio) medžiagos dalelės: tekstiliniai pluoštai, plaukai, dažų dalelės ir kt. (atsižvelgiant į bylos aplinkybes). Esant objekto nešiklio medžiagos dalelių, galima spręsti dėl kontaktinės objektų sąveikos. Rastos objekto nešiklio medžiagos dalelės surenkamos ir tinkamai supakavus pateikiamos ekspertui. Joms paimti, atsižvelgiant į mikrodalelių tipą, vartojami pincetai, adatos, lipni ir elektrostatinė plėvelė. Drabužių pluoštų (tekstilės pluoštų, gyvūnų plaukų)  nurinkimui nuo didelio dirvožemio sklypo paviršiaus, rekomenduotina naudoti švarią polietileninę plėvelę. Plėvelė dedama ant dirvožemio ir ranka glostomas išorinis jos paviršius: pluoštai įsielektrina ir prilimpa prie apatinio plėvelės paviršiaus. Kiekvienam dirvožemio sklypui naudojama nauja plėvelė. Plėvelės su nurinktais pluoštais atsargiai sudedamos apatiniu paviršiumi į vidų, supakuojamos, užrašomi reikiami duomenys ir kartu su dirvožemio pavyzdžiais pateikiamos ekspertizei;

c) dirvožemio pavyzdžiai lyginamajam tyrimui imami iš kiekvieno identifikuotino (lokalaus) sklypo. Atsižvelgiant į sklypo dydį, imami 2-5 pavyzdžiai. Dirvožemį imti reikia nuimant dirvožemio sluoksnį maždaug nuo tokio ploto ir iki tokio gylio, į kurį galėjo prasiskverbti kontaktavęs su juo objektas nešiklis (dirvožemis į gylį taip pat keičiasi). Paimtas lyginamasis pavyzdys turi būti kiek galima adekvatus tiriamojo kilmei. Pateikiami ir augalų iš tiriamojo sklypo (jeigu yra augalijos) pavyzdžiai. Prireikus lyginti po lavonu buvusį dirvožemį, pavyzdžiai imama iš tų vietų, kur nėra kraujo. Jeigu lavonas buvo vilktas, dirvožemio pavyzdžių imama iš viso vilkimo kelio (kas 10 m, 50 m ar 100 m priklausomai nuo kelio ilgio ir dirvožemio požymių dispersijos);

d) konkrečiam vietovės sklypui identifikuoti būtina pateikti ir kontrolinių dirvožemio pavyzdžių (nepainioti jų su lyginamaisiais pavyzdžiais). Lyginamieji pavyzdžiai imami iš identifikuojamo sklypo, o kontroliniai - už šio sklypo ribų. Ėmimo schema, pavyzdžių kiekis ir atstumas tarp jų poėmio taškų priklauso nuo konkrečios vietovės ir nuo dirvožemio savybių dispersijos. Pavyzdžiui, jeigu identifikuojamas sklypas yra tam tikra kelio dalis, tai kontrolinių pavyzdžių imama iš kelkraščio, kelio griovio, už kelio griovio ir iš paties kelio, maždaug (priklausomai nuo kelio pobūdžio, bylos aplinkybių) 100 m, 200 m, 500 m nuotoliu nuo įvykio vietos (identifikuojamo sklypo).

Jeigu įvykio vieta yra dauba ar duobės dugnas, lyginamajam tyrimui pateikiama 2-4 dirvožemio pavyzdžius (priklausomai nuo sklypo dydžio) iš daubos ar duobės dugno 2-3 kontrolinius pavyzdžius nuo daubos (duobės) šlaitų, jos kraštų ir 2-4 pavyzdžius, paimtus už daubos (duobės) ribų;

e) dirvožemio lyginamieji ir kontroliniai pavyzdžiai imami kuo greičiau po įvykio. Tai būtina padaryti dėl dirvožemio savybių labilumo. Priklausomai nuo metų laiko (sezono), nuo dirvos temperatūros ir drėgmės netgi per trumpą laiką (10-20 dienų) gali gerokai pasikeisti dirvožemio fermentinis aktyvumas, humusas, biologinė dalis.

5. Dirvožemio pavyzdžių pakavimas. Dirvožemis pakuojamas į standų popierių arba dėžutes. Pavyzdžius pakuoti į polietileninius maišelius ar stiklainius galima tik tada, jeigu jie bus skubiai siunčiami ekspertizei. Ilgai laikomas hermetiškai supakuotas dirvožemis (ypač jeigu jis drėgnas) pasidengia pelėsiais, keičiasi jo rodikliai. Todėl jei dirvožemis drėgnas, prieš supakuojant jį rekomenduojama išdžiovinti kambario temperatūroje.

6. Objektų, turinčių dirvožemio pėdsakų, ir dirvožemio pavyzdžių laikymo sąlygos. Organinė dirvožemio dalis keičiasi dėl temperatūros ir drėgmės poveikio. Todėl objektus, turinčius dirvožemio pėdsakų, ir paimtus dirvožemio pavyzdžius reikia kuo skubiau siųsti tirti. Iki pateikiant tirti objektai nešikliai, turintys dirvožemio pėdsakų, ir dirvožemio pavyzdžiai turi būti laikomi vienodomis sąlygomis (kambario temperatūroje).

7. Įvykio vietos schemos sudarymas ir pavyzdžių poėmio protokolo surašymas. Vietovės schema sudaroma laikantis bendrų reikalavimų. Joje būtinai nurodoma:
a) identifikuojamo sklypo padėtis, forma ir matmenys;
b) šio sklypo skiriamosios ypatybės (naudmenų ar jame atliekamų darbų pobūdis, augalija, reljefas ir t. t.);
c) dirvožemio pavyzdžių lyginamajam tyrimui ir kontrolinių pavyzdžių ėmimo vieta, jų numeracija (atitinkanti pavyzdžio numerį);
d) besiribojančios su išskirtu sklypu vietovės apibūdinimas (spygliuočių miškas, kelias, rugių laukas, pelkė ir pan.).

Prie schemos pridedamas pavyzdžių poėmio protokolas, kuriame nurodomas pavyzdžių ėmimo būdas, dirvožemio gylis ir plotas. Tikslinga prie schemos pridėti ir įvykio vietos nuotraukas.

3. Nutarties  skirti ekspertizę (užduoties atlikti objektų tyrimą) surašymas ir klausimų ekspertams formulavimas

Nutartyje smulkiai išdėstoma bylos fabula. Be įprastų, pateikiamų ekspertui duomenų, būtinai turi būti šie duomenys:
a) objektų su dirvožemio pėdsakais (objektų nešiklių) radimo ir poėmio aplinkybės;
b) lyginamųjų dirvožemio pavyzdžių ir kontrolinių pavyzdžių kiekis ir ėmimo būdas (kaip, iš kokio ploto ir gylio);
c) laikas, praėjęs nuo įvykio iki objektų su dirvožemio pėdsakais poėmio;
d) laikas nuo įvykio iki lyginamųjų ir kontrolinių dirvožemio pavyzdžių poėmio;
e) duomenys apie objektų su dirvožemio pėdsakais buvimo vietą ir laikymo sąlygas nuo įvykio iki jų poėmio, taip pat nuo poėmio iki išsiuntimo ekspertizei;
f) duomenys apie objektų nešiklių eksploatavimą iki ir po įvykio (drabužių ir avalynės dėvėjimas, valymas, instrumentų naudojimas ir t. t.), taip pat įvykusius (ar tikėtinai įvykusius) identifikuotinų vietovės sklypų pokyčius (kasimas, tręšimas ir pan.);
g) duomenys apie metereologines sąlygas nuo įvykio iki lyginamųjų ir kontrolinių dirvožemio pavyzdžių poėmio;
h) duomenys apie objekto nešiklio ir identifikuojamo vietovės sklypo sąveikos pobūdį (pavyzdžiui, lavono vilkimas, nurodant atstumą ir schemoje pažymint vilkimo kelią).

Užduoties ekspertui suformulavimas - svarbus ekspertizės skyrimo etapas.

Vis dar pasitaiko, kai keliami dirvožemių "panašumo", "vienarūšiškumo", "cheminės sudėties vienodumo" nustatymo klausimai. Dirvožemiai gali būti panašūs ir netgi būti vienodos cheminės sudėties, bet priklausyti visai skirtingiems sklypams ir netgi dirvožemio tipams. Kita vertus, nustatyti lyginamųjų dirvožemio pavyzdžių skirtumai gali būti vertinami kaip neesminiai, atsiradę dėl tam tikrų priežasčių (pateko kraujo, lyginamieji dirvožemio pavyzdžiai buvo laikomi skirtingomis sąlygomis ir pan.).

Klausimai turi būti formuluojami remiantis tuo, kokius duomenis konkrečioje byloje reikia nustatyti ir kokios yra kriminalistinės dirvožemio ekspertizės galimybės (sprendžiami uždaviniai).

Dabartiniu kriminalistinės dirvožemio ekspertizės raidos etapu rekomenduotina klausimus formuluoti taip:

1. Ar ant tirti pateiktų objektų (nurodomi konkretūs objektai) yra dirvožemio? Kokia jo lokalizacija?

2. Ar dėmių medžiaga, esanti ant objekto (nurodomas konkretus objektas ir dėmių ant jo išsidėstymo vietos), yra dirvožemis?

Esant tokiai klausimų formuluotei, ekspertas nustato dėmių (mikrodalelių) medžiagos kilmę (dirvožemis, cementas, mėšlas ir t. t.), nurodo jų lokalizaciją.

3. Ar dirvožemis ant objekto (nurodomas konkretus objektas ir dirvožemio išsidėstymo vietos) ir dirvožemis, paimtas (nurodoma paėmimo vieta) ar aptiktas ant kito objekto (nurodomas objektas), yra vienodas?
Į tokį klausimą paprastai duodamas kategoriškas atsakymas. Nustatomi lyginamųjų dirvožemių bendrieji ir vadinamieji specialūs požymiai. Įvertinamas šių požymių paplitimo dažnumas, jų skaitmeninių reikšmių dispersija, taip pat skirtumai (jeigu tokių yra). Įvertinus kiekvieno nustatyto požymio ir požymių visumos informatyvumą, pateikiama kategoriška išvada dėl lyginamųjų dirvožemių  vienodumo ar skirtingumo.

Kartais atsakant į šį klausimą galimos ir kitokios atsakymų (išvadų) formos:
• tikimybinė išvada, kad dirvožemio pavyzdžiai priklauso vienai konkrečiai masei, tam pačiam (su nurodytomis savybėmis) vietovės sklypui (šio sklypo nekonkretinant, nes individualiai identifikacijai būtina šį sklypą atriboti nuo kitų, jį individualizuoti). Tokia išvada formuluojama, jei nustatytas dirvožemio bendrųjų požymių kompleksas eksperto įvertinamas kaip retas, išskirtinis;
• išvada, kad nėra galimybės atsakyti į iškeltą klausimą, nurodant priežastį. Tokia išvada formuluojama, jei tiriamojo dirvožemio kiekio nepakanka lyginamajam tyrimui atlikti (nustatyti būtinus požymius); jei tiriamasis dirvožemis ar lyginti pateikti dirvožemio pavyzdžiai yra pakitę: apipeliję, užteršti pašaline medžiaga: krauju, naftos produktais ir kt.

4. Ar ant objekto (nurodomas konkretus objektas) esantis dirvožemis yra iš konkretaus (nurodyto) vietovės sklypo (lubų užpilo, rūsio grunto), kurio dirvožemio pavyzdys pateikiamas?

Dirvožemio priklausymas konkrečiam vietovės sklypui (lubų užpilui, rūsio gruntui ir pan.) nustatomas tik atskyrus (atribojus) identifikuojamą sklypą nuo aplinkinių, t. y. pateikiant pagal pirmiau nurodytus reikalavimus šio sklypo ir kontrolinius dirvožemio pavyzdžius. Atsakymas į tokį klausimą, atsižvelgiant į nustatytus požymius bus kategoriškas arba tikimybinis. Tikimybinė išvada formuluojama, kai nenustatoma individualių požymių, o nustatyti bendrieji požymiai nesudaro reikiamo (nepakartojamo) požymių komplekso, leidžiančio individualizuoti lyginamuosius dirvožemius. Tikimybinė išvada gali būti įvairi: "tikėtina", "didelė tikimybė", "labai didelė tikimybė". Kai nustatyti lyginamųjų dirvožemių požymiai yra plačiai paplitę ir yra neinformatyvūs nustatyti individualų priklausomumą, formuluojama išvada dėl dirvožemio vienodumo, nurodant priežastį, kodėl nebuvo galima išspręsti klausimo iš esmės.

5. Koks dirvožemio pėdsakų ant objekto nešiklio (nurodomas objektas ir dėmių vietos ant jo) atsiradimo mechanizmas?

6. Kaip seniai atsirado dirvožemio pėdsakų ant šio objekto?
Tai nustatoma apytiksliai (sezonas) ir jeigu yra biologinė dirvožemio dalis.

7. Ar objektas nešiklis (nurodomas koks) buvo kontaktinėje sąveikoje su konkrečia (nurodoma kokia) sklypo vieta (palėpės užpilu, rūsio gruntu ir t. t.), ar su kitu dirvožemiu užterštu objektu (pvz., batu, lenta, basliu ir kt.).
Šis klausimas sprendžiamas tik esant abipusiam (kryžminiam) kontaktuojančių objektų medžiagos dalelių pernešimui (nusėdimui): dirvožemio, augalinių ir kitų medžiagų dalelių ant objekto nešiklio (pvz., drabužių), o objekto nešiklio medžiagos (pvz., pluoštų) ant identifikuojamo vietovės sklypo ar kito objekto (pvz., bato, lentos ir t. t.). Sprendžiant šį klausimą  labai svarbūs kontakto mechanizmo požymiai, taip pat ar yra pašalinių mikrodalelių (pvz., medienos, bitumo, dažų ir kt.), kuriomis "apsikeičiama" objektų kontaktinės sąveikos metu. Todėl šį uždavinį dažniausiai sprendžia kompleksinė ekspertizė. Taigi, sprendžiant apie objektų kontaktinę sąveiką, tiriama visa buvusi sąveikoje sistema (mažiausia du objektai) ir vertinami ne tik dirvožemio, bet ir kitų objektų (medžiagų) identifikacinio tyrimo rezultatai, taip pat šios sistemos elementų ryšiai. Tokio kompleksinio tyrimo: morfologinio, trasologinio ir medžiagų tyrimo duomenys bei tikimybiniai statistiniai kriterijai (požymių ir jų kombinacijų pasitaikymo dažnumo įvertinimas) leidžia individualizuoti buvusią sąveikoje sistemą.

Vienos ar kitos užduoties sprendimo galimybės kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo ekspertui pateikto tiriamosios medžiagos kiekio, nuo tiriamojo dirvožemio savybių, taip pat nuo to, ar medžiaga tinkamai paruošta tirti. Medžiagos mikrodalelių priklausomumas dirvožemiui nustatomas, jeigu šios medžiagos yra ne mažiau kaip 30-50 mg. Identifikaciniams uždaviniams spręsti, atsižvelgiant į dirvožemio sudėtį ir savybes, reikia ne mažiau kaip 0,1-1,0 g medžiagos.

 
 
Lvovo g. 19A, LT-09313 Vilnius, įmonės kodas 111952632, PVM kodas LT119526314;
Tel. +370 5 263 8540, faks. +370 5 272 8268;
El. paštas info@ltec.lt
© Lietuvos teismo ekspertizės centras, 2008
Biudžetinė įstaiga
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre